Treneris Vitas Sujeta: „O kodėl negali išrašyti tokių kompensuojamųjų vaistų – 10 asmeninių treniruočių sporto salėje?“

0
4
Treneris Vitas Sujeta
Treneris Vitas Sujeta

„Smagiausia stebėti sportuojančius ir džiaugtis jų rezultatais kartu. Treneri, jau nuo liemens dingo 5 centimetrai, treneri, jau išgaravo 5 kilogramai, treneri, aplinkiniai pastebėjo, kad aš sulieknėjau. O kur dar dingę skausmai, nuovargis, energijos antplūdis. Visko išvardyti neįmanoma, bet čia ir yra tas varikliukas, kuris skatina tave dirbti ir tobulėti“, – sako sporto erdvės „Aris“ įkūrėjas ir treneris Vitas Sujeta.

Ar judėjimas visada buvo Jūsų gyvenime? Koks Jūsų ankstyviausias prisiminimas apie sportą? Kokias sporto šakas esate pats išbandęs? 

Sportas mane lydi visą gyvenimą. Vaikystėje, jei norėjai būti pripažintas tarp draugų, pagrindinė vertybė buvo, kiek padarai prisitraukimų, atsispaudimų, ar moki žaisti futbolą, krepšinį. 

Rimčiau sportuoti pradėjau būdamas dešimties. Trejus metus lankiau plaukimą (metus teko „lankyti“ sausumoje, nes statė baseiną). Plaukimo trenerio Viktoro Janavičiaus dėka ir pamilau sportą. Ir tai tęsiasi lig šiol. O dar sako amžinos meilės nebūna!

Šią vasarą su buvusiu treneriu susitikome jo sūnaus Žygimanto Janavičiaus krepšinio turnyre. Susitikimas buvęs šiltas, ilgai kalbėjomės apie sportą, vaikus, juk abiejų sūnūs krepšininkai.

Kai lankiau plaukimą, tėvelis pasakė: jei nori būti stipresnis už kitus, turi sportuoti papildomai. Nuvažiavęs į apleistas dirbtuves kaime, nuo kažkokios technikos nuėmiau metalinius diskus ir, pritvirtinęs ant medinės rankenos, pasidariau svarmenis bei pradėjau juos kilnoti namuose. 

Prie fizinio aktyvumo bei grūdinimosi stipriai prisidėjo ir medžioklės. Tėvas nuo trečios klasės žiemą veždavosi į medžioklę varovu. Tekdavo brautis per bruzgynus, sniego pusnis, klampoti pelkėse, pravaikščioti visą dieną šlapiomis kojomis.

Nors nueidavau apie 10 kilometrų ir dažniausiai namo veždavo jau miegantį, bet vėl laukdavau kitos medžioklės, kad galėčiau vaikščioti po miškus. Gal todėl, baigęs mokyklą, įstojau į Miškų ūkio technikumą.

Studentavimo laikais pati populiariausia sporto šaka buvo kultūrizmas, su fizinio mokytojo pagalba bendrabučio rūsyje įrengėme štanginę ir daug sportuodavau. Kadangi trūko žinių, teko Kaune palankyti kultūrizmo klubą „Olimpas“, kur treniruotes vedė tuometis Europos kultūrizmo čempionas Saulius Misevičius.

Tačiau jaučiau, kad kūnui reikia ne tik svorių, juk svarbu ne raumenų masė, o ir jų funkcionalumas, todėl daug bėgiodavau, atlikdavau tempimo pratimus, plaukiodavau Kauno mariose, kol jos užšaldavo.

Didžiausią fizinio parengimo naudą pajaučiau tarnaudamas kariuomenėje. 

Papasakokite apie savo darbinę karjerą. Kokios jos sąsajos su sportu?

1991 metais, grįžęs į Lietuvą po tarnybos kariuomenėje, pradėjau dirbti ką tik atkurtoje policijoje. Pirma apranga nuo milicijos skyrėsi tik tuo, kad sagos buvo su Vyčiu, bet greitai gavau ir lietuvišką aprangą.

Gal pradžioje sportą kažkiek ir buvau apleidęs, nes maži vaikai, ekonominė blokada, krizė, mokslai Vilniuje. Norėdamas išlaikyti šeimą, turėjai papildomai dirbti. Tuo metu reikėjo dešimties policininko atlyginimų, kad galėtum nusipirkti televizorių, palyginus dabar už tokią sumą jau ir automobilis išeitų. 

Tačiau rasdavau laiko su dukrytėmis nuvažiuoti į mišką, į kaimą, mėgdavome pabėgioti, daug plaukiodavome.

Būdamas trisdešimties, vėl pradėjau rimčiau sportuoti. Daugiau nei dešimt metų važinėjau į įvairias varžybas atstovaudamas Policijos komisariato komandai. Taigi senatvėje, sėdėdamas ant krosnies, galėsiu žaisti su savo medaliais (šypsosi).

2007 metais iš miesto išėjau dirbti į rajoną, Miroslavo seniūnijos įgaliotiniu. Netyčia tapau kaimo bendruomenių draugu. Visada prisidėdavau prie jų sportinių renginių. 2011 metais Miroslavo seniūnija buvo išrinkta „Saugiausia seniūnija“.

Nors dirbau su suaugusiais, bet daug dėmesio skirdavau ir Miroslavo gimnazijai. Kartu su gimnazijos fizinio lavinimo mokytojomis organizavome ne vieną krepšinio turnyrą, septynerius metus vyko vaikų teniso turnyrai. Vėliau tapęs nepilnamečių inspektoriumi, specialistu, jau galėjau daugiau dirbti su Alytaus rajono vaikais. 

O kaip atsirado sporto erdvė „Aris“?

Su metais dėl sėdimo darbo – tai kabinete sėdi, tai automobilyje – atsirado nugaros skausmų, todėl dirbti tapo neįmanoma, išėjau iš policijos. Gydytojai siūlė operuoti, bet tuo metu susidomėjau pilatesu. Pradėjau važinėti į asmenines pilateso treniruotes Kaune, kiekvieną rytą namie dariau mankštą. Supratęs, kad šie pratimai padėjo atsikratyti nugaros skausmų, baigiau reikiamus mokslus trenerio licencijai gauti ir ėmiau vesti mankštas. Nebuvo sunku žmonėms perduoti tai, kuo pats tiki.

Pirmiausia treniruotes vedžiau buvusio bendradarbio sporto salėje, vėliau, mūsų tikslams nesutapus, pradėjau ieškoti patalpų. Įkūriau viešąją įstaigą „Judėkime laisvai“ ir iš Alytaus miesto savivaldybės išsinuomojau buvusio lopšelio-darželio patalpas. 

Pradžia buvo sunki, pastatas apleistas, reikėjo remonto. Tuo metu treniruotės vyko lauke, lankančiųjų nebuvo daug, trūko lėšų, bet jaučiausi stipriai palaikomas savo naujos sporto bendruomenės narių ir po truputį judėjau į priekį. Taip ir gimė sporto erdvė, kurią pavadinau anūko vardu – „Aris“.

Vasario 6 dieną minėsime penkerių metų sukaktį, kai sportuojame mūsų salėje. 

Kuo Jūsų klubas skiriasi nuo kitų? Kas dažniausiai jame sportuoja? 

Sunku atsakyti į klausimą, kuo mūsų klubas skiriasi nuo kitų. Manau, pirmiausia tai pačiais sportuojančiųjų santykiais. Mes bendraujame ne tik salėje, vykstame į žygius, prie ežero, pažaisti boulingą, važiuojame į pirtis. Kadangi jau daug metų pats mėgstu pasilepinti ledo voniomis, žiemos metu pasėdėti eketėje, tai ir salėje turime ledo vonią. O jei yra ledo, turi būti ir pirtis. Neseniai įrengėme infraraudonųjų spindulių sauną. 

Nėra lengva dirbti, kai salėje skirtingo amžiaus, skirtingo fizinio pajėgumo ir skirtingų tikslų turintys žmonės. Vieni nori raumenų, kiti ištvermės, treti susitvarkyti problemines kūno vietas, tai yra atsikratyti nugaros, kaklo, pečių skausmų, kiti atsipalaiduoti, pabėgti nuo kasdienybės. Tačiau visiems randame ir laiko, ir dėmesio.

Šiuo metu grupinės treniruotės vyksta tik vakarais, bet per dieną dar vedu 5–6 asmenines. Ateina labai įvairūs žmonės: ir valytojos, ir stambių įmonių vadovai. O nugaros ir kaklo skausmais daugiausia skundžiasi tie, kurie dirba prie kompiuterių. 

Treniruotės vyksta ir savaitgalį. Juk kada daugiau dirbantys tėveliai kartu su savo vaikučiais gali ateiti pajudėti salėje, po treniruotės pažaisti stalo tenisą, pailsėti pirtyje. Kadangi bendruomenėje yra profesionali masažuotoja, tai galima pasilepinti ir masažu. Organizuojamos ir atskiros treniruotės įmonių darbuotojams. Neįvardysiu vienos baldų įmonės vadovo, bet jis darbuotojams suteikė galimybę pusę metų darbo metu nemokamai sportuoti salėje. 

Sportas – tai ir pagalba kitiems. Visada randate laiko toms bendruomenėms, kurios ką nors daro dėl vaikų. Vaikas turbūt neatsiejamas nuo fizinio aktyvumo net ir mūsų, ekranų amžiaus, laikais? 

Apie darbą su vaikais salėje galėčiau pasakoti ir pasakoti. Dar dirbdamas Miroslave, turėjau puikią patirtį. Reikėjo nubausti patį „aktyviausią“ mokinį, bet aš jam vietoj nuobaudos pasiūliau padėti suorganizuoti teniso turnyrą ir jam tai puikiai pavyko. Tada supratau, kad blogų vaikų nėra, tik reikia juos tinkamai nukreipti.

Sporto erdvės kaimynystėje veikia vaikų dienos centras „Gali“. Jau greitai bus septyneri metai, kai mes ne tik kartu sportuojame, bet ir poilsiaujame, mokomės mylėti gamtą, geriau pažinti save. Kartu darėme paukščiams inkilus ir juos iškėlėme, važiavome sodinti miško, o kur dar nepakartojamos stovyklos prie jūros. Įsivaizduokite, vaikai poilsiauja Karklėje, ankstyvą rytą dar miegantys ateina prie jūros, o ten staigmena – jų laukia treneris, na ir tada treniruotė vandenyje, ošiant jūrai. 

Kodėl aš dienos centro vaikams vedu treniruotes neprašydamas atlygio? Pažiūrėkite į vaikų akis po treniruotės, renginio, varžybų, jie būna pavargę, sušilę, bet kiek jų akyse džiaugsmo ir energijos slypi, tai didžiausias atlygis už visas pastangas.

Taip pat daug tenka bendrauti su Alytaus miesto mokyklų pradinių klasių mokiniais. Mokytojos juos atveda į pažintines treniruotes. Ne pirmi metai draugauju ir su Vaiko ir mamos centru „Kutis“.

Sūnus Vakaris jau treti metai lanko krepšinio treniruotes. Bendraudamas su jaunaisiais krepšininkais pastebėjau glaudų ryšį tarp pasiekimų krepšinio aikštelėje ir mokslų: kuo geresni krepšininko rezultatai aikštelėje, tuo aukštesnis jo pažymių vidurkis. Taip kad, tėveliai, treniruotės ne tik gerina vaikų savijautą, daro juos sveikesnius, bet jie ir geriau mokosi.

O kaip Jūsų gyvenime atsirado Zizėnai? 

Kadangi visos mano vaikystės vasaros prabėg kaime, tai dar dirbdamas policijoje planavau, kad baigęs karjerą eisiu gyventi į kaimą. 2007 metais su šeima įsigijome sodybą Miroslavo seniūnijoje, Zizėnų kaime. Stengėmės kuo daugiau maisto užsiauginti patys. Anksčiau turėjome pusšimtį vištų, apie du šimtus triušių, per šimtą avių. Tačiau supratę, kad iš to daugiau vargo nei naudos, pasilikome tik tiek, kiek reikia mūsų šeimai.

Tuo metu dukrytei Viktorijai buvo 5 metai, ji mielai padėdavo prižiūrėti ūkį. Visą vasarą bėgiodavo lauke, maudėsi tvenkinyje. Gyvenant mieste dukra dažnai sirgdavo, o atsikrausčius į kaimą dingo visos ligos.

Sūnus Vakaris gimė mums jau gyvenant kaime, jis vienintelis šeimoje yra tikras zizėniškis. Kasmet, iškritus pirmam sniegui, basas ir tik su šortais išlekia pabėgioti, ne kartą maudėsi ir lediniame vandenyje. Jo mityba kaip kaime augančio vaiko. Nuo mažens ne tik daug pagelbėdavo ūkyje, bet ir važiuodavo su manimi sportuoti į salę, tad dabar padeda vesti treniruotes. 

Vyriausia dukra Eglė atvažiuoja į kaimą pagaudyti karosiukų ir pašerti jais katinų, radusi laiko užsuka į salę, ne tik pajudėti, bet ir padeda tvarkytis. Elinga su šeima ir anūku Ariu gyvena Italijoje, bet kai grįžta, visada ateina pasportuoti. Gal todėl ir stengiuosi išlaikyti fizinę formą, kad dar galėčiau nenusileisti tiek sūnui (kas jau darosi sunku), tiek anūkui. Man didžiausia šventė, kai vasarą palieka paviešėti anūkėlį.  

Kolūkio laikais mūsų name buvo įrengta kontora, biblioteka, kultūros namai, buvo rodomi filmai, vykdavo šokiai. Į šokius ateidavo iš gretimų kaimų pėsčiomis ar atvažiuodavo kolūkio vikšriniais traktoriais, kurių niekas negesindavo ir jie burgzdavo šalia „kultūrkės“. 

Kai tik atsikraustėme gyventi, iš kaimo į mokyklą vaikų važiuodavo beveik pilnas autobusiukas, dabar tik keli. Jaunimas išvažinėjo į mokslus, į miestus dirbti.

Kaip turėtų atrodyti teisinga diena, jei kalbame apie judėjimą, mitybą?

Aš pats visada keliuosi prieš penkias, be jokių žadintuvų. Mankšta, kvėpavimo pratimai, grūdinimasis priklauso nuo oro, lipu į eketę arba basas pasivaikščioju po sniegą. Tada pusryčiai ir 6.30 val. prasideda treniruotės. Namo grįžtu prieš pietus, ūkio darbai, pavalgau, 20–30 min. grožio miegelis ir vėl treniruotės. Vakare parvažiuoju namo apie 21 val. 

Jei kalbame apie žmonių sveikatinimą, tai, manau, pirmiausia reikėtų pradėti nuo imuninės sistemos stiprinimo. Labai gerai stiprina 30 min. vidutinio intensyvumo fizinis aktyvumas, pavyzdžiui, ėjimas spartesniu žingsniu, bent 3–5 kartus per savaitę. Tai pat geras miegas – ne trumpiau kaip 7–8 val. Ir būtinai nueiti miegoti iki 23 valandos. 
Dar labai gerai saikingas ir laipsniškas grūdinimasis, pirtys.

Kiti patarimai.  

  • Nepersivalgyti prieš miegą, ypač saldumynų, bet ir nepradėti ilgai badauti.
  • Sveika mityba. Viduržemio jūros dieta, kurioje daug vaisių ir daržovių, jūros produktų.
  • Streso valdymas – kvėpavimo pratimai, pasivaikščiojimas miške arba širdžiai malonūs pomėgiai. 
  • Ir pagaliau paskutinis, bet gal net svarbiausias veiksnys – jausmas, kad esi dar kažkam labai reikalingas. 
  • Antri metai vedu treniruotes Alytaus sveikatos psichikos centre, kur ateina pajudėti senoliai (senjorais nesinori vadinti, nes iš ispanų, prancūzų kalbų verčiant tai ponas, žemvaldys, o kiek pas mus tokių senjorų?). Teko mankštinti 80–90 metų senolius, pastebėjau, kad pagrindinė jų ilgaamžiškumo paslaptis – nuolatinis judėjimas ir sveika mityba.

Dauguma manęs klausia, kaip pradėti sportuoti. Atsakymas vienas: pradėk dabar, ne nuo pirmadienio, ne nuo naujų metų, o dabar. Padaryk 10 pritūpimų ir jau bus puiki pradžia. Svarbiausia – pamažu. Šiandien ryte mankštiniesi tik minutę, po savaitės jau kasdien po penkias ir t. t. Ir jūs net nepajusite, kai tai taps įpročiu. O jei ir tai sudėtinga, eikite į sporto klubą: čia jums bus sudaryta programa, išmoksite taisyklingai atlikti bazinius pratimus, rasite jus palaikančius žmones.  

Koks Jūsų mėgstamiausias patiekalas? Ar yra kokių „nuodėmingų“ patiekalų, kurių sau dažnai neleidžiate?

Apie savo mitybą daug nepasakosiu, nes ji mažai kuo skiriasi nuo kitų. Saldumynų ragauju, bet labai mažai. Kelerius metus jų buvau visai atsisakęs, tad dabar pasikeitę skonio receptoriai, du kąsniukai torto ir jau daugiau nesinori. Septyneri metai, kai ryte dažniausiai valgau avižines kruopas, pagardindamas jas riešutais, šaldytomis uogomis, įvairiomis sėklomis. Nesilaikau jokių dietų, svarbiausia – žiūrėti, kada, kiek ir kokio maisto dėti į burną.

Aš manau, kad „nuodėmingų“ patiekalų nėra, juk geriau suvalgyti besimėgaujant picą, nei atbulais dantimis kramsnoti salotas.

Apie ką svajojate? Ko norėtumėte? Gal turite kokių kitų pomėgių? 

Norėčiau, kad nors truputį padidėtų vaikų fizinis aktyvumas.

Lietuvoje tik 25 proc. vaikų aktyviai sportuoja, palyginti su kitomis šalimis, mes esame žemiau vidurkio. Suomijoje, Norvegijoje vaikai į mokyklas važiuoja dviračiu, eina pėsčiomis, o mūsų tėveliai, jei tik būtų galimybė, su vaiku į mokyklą įvažiuotų. 

Aišku, galime kaltinti švietimo įstaigas, valstybę. Kaip pavyzdys galėtų būti gydytojų atleidimai nuo kūno kultūros pamokų, nes, matote, vaikas turi antsvorio, jam sunku judėti. O kodėl negali išrašyti tokių kompensuojamųjų vaistų – 10 asmeninių treniruočių sporto salėje?

Nors turbūt pradėti reikia nuo tėvų, kurie vaikams rodo blogą pavyzdį patys nejudėdami ir dar nuvertindami kūno kultūros pamokų svarbą. Juk dažniausiai klausiame, kaip sekėsi matematika, lietuvių, o juk fizinio pamoka – vienintelis dėstomas dalykas, susijęs su sveikata.

Galiu 100 procentų garantuoti, kad tie tėvai, kurie sportuoja, tikrai neleidžia vaikams tinginiauti.

Koks žalias mūsų miestas, kiek daug puikių vietų su vaikais pajudėti, net važiuoti niekur nereikia, bet aš daugiausia sutinku senolius. Taip, vasarą Jaunimo parke parkūro, dviračių bei krepšinio aikštelės pilnos, bet čia tik maža dalis.

Tiesa, labai džiaugiuosi, kad Alytuje vis daugėja bėgimo švenčių.

Prie savo pomėgių gal priskirčiau treniruočių vedimą, pasirengimą joms, nes kitokiems nebeliko laiko. Pavyzdžiui, ruošiesi treniruotei, į kurią ateis apie trisdešimt septynmečių krepšininkų. Lankytų seminarų medžiagoje ieškai pratimų, kokie tokio amžiaus grupei reikalingiausi, tuos pratimus keiti į žaidybinę formą ir pirmyn. Argi tai ne pomėgis?

Alytaus miesto savivaldybės Komunikacijos skyriaus informacija

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus