Projektinė veikla. Išleista knyga apie Šv. Jokūbo kelią Lietuvoje ir jo piligrimus

Knygos išleidimą dalinai finansavo KPD.

Knygą jos leidėjai – Šv. Jokūbo kelio draugų asociacija – dovanoja visoms Lietuvos universitetų, viešosioms bibliotekoms, savivaldybėms, pro kurias vingiuoja Šv. Jokūbo kelias, tų savivaldybių, seniūnijų gimnazijoms. Knyga jau pasiekė skaitytojus Ukrainoje, Liuksemburge, Taivane, Ispanijoje, Vokietijoje, Slovėnijoje, Belgijoje ir kitur. Knygą jos sudarytoja L. Adrikienė spalio pirmosiomis dienomis nuvežė ir padovanojo didžiajai daliai Lietuvos savivaldybių, seniūnijų, per kurias driekiasi Šv. Jokūbo kelias, bažnyčioms, vyskupijoms. Daug kam jau buvo padovanota vasarą vykusios piligriminės kelionės kartu su taivaniečiais ir ukrainiečiais metu.

Pirmieji piligrimai iš Lietuvos

Knygoje publikuojamas istorikės, prof. dr. Raimonda Ragauskienė straipsnis „Didžiosios katalikų piligriminės kelionės iš Lietuvos XV–XVIII a.“ pasakoja apie pirmuosius piligrimus iš Lietuvos – Mikalojų Radvilą Našlaitėlį ir Didžiąją kunigaikštienę Oną Vytautienę. „Europietiškas piligrimystės reiškinys Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę pasiekė kartu su krikščionybe kaip viduramžių kultūros dalis (…)Tarp pirmųjų piligrimų matome Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto žmoną Lietuvos didžiąją kunigaikštienę Oną Vytautienę. Religiniais norais grįsta jos 1400 m. liepos mėn. kelionė į Vokiečių ordino žemes Prūsijoje, aišku, derinant ir diplomatinės kelionės aspektus. Didžioji kunigaikštienė nusprendė aplankyti vietas, kuriose saugotos šventųjų relikvijos (…)Prūsijos žemėse aplankiusi gausiai to meto piligrimų lankytas vietas Lietuvos didžioji kunigaikštienė savotiškai vėrė tolesnius piligriminius kelius“, – rašo dr. R. Ragauskienė.

Be kunigaikštienės Onos Vytautienės piligriminės kelionės plačiai yra žinoma didiko Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio XVI a. pab. kelionė į Šventąją Žemę.

Pirmieji piligrimai iš Lietuvos į Santjago de Kompostela, iki Šv. Jokūbo sanktuariumo buvo Olykos ir Nesvyžiaus kunidaikščiai Radvilos. 1579 m. būsimasis kardinolas Jurgis Radvila ir jo brolis LDK didysis maršalka Stanislovas Radvila leidosi į piligriminę kelionę į Santjagą.

Apie piligrimystę ir jos prasmę

Knygoje cituojamas Europos Tarybos Santjago de Kompostelos deklaracijos (1987 m.), paskelbusios Šv. Jokūbo kelią pirmuoju ir seniausiuoju Europos kultūros keliu, tėvas, iškilusis ispanas Marcelino Oreja Aguirre, tarptautinėje konferencijoje Vilniuje 2013 m. yra pasakęs:

“Šiandien, lygiai taip pat kaip vakar, visi keliaujantieji į Kompostelą grįžta tarsi naujai atgimę, pažinę naujus horizontus, išmokę gyventi su kitais žmonėmis tomis pačiomis bevardžio piligrimo sąlygomis – įkvėpti paties Kelio ir jo didybės – atradę patys save. Pėdsakas, kurį Europos žemyne paliko šios piligriminės kelionės, yra toks didelis, kad ėjimas Šv. Jokūbo keliais savaime yra tarsi kultūros studija ir praktika. Šiandien tai yra pripažintas kultūros paveldas – ir dvasinis, ir materialusis. Todėl ir yra taip svarbu nukreipti žvilgsnius į Jokūbo kelio Europą – vienybės Kelią, į kurį įsilieja skirtingi keliai, vedantys iš įvairiausių vietų. Šv. Jokūbo kelias yra tarsi mūsų sena, amžių patvirtinta žmonijos šerdis, o kiekvienas, einantis juo, – tarsi kelio paveldėtojas.”

Dr. R. Ragauskienė knygoje paaiškina, kas krikščionims yra šventos vietos: „Krikščionybė neturi vienos šventos vietos, kurią aplankyti būtų privaloma religinė praktika. Vakarų krikščioniškajame pasaulyje jau ankstyvaisiais viduramžiais įsitvirtino keturios svarbiausios šventos vietos, kurias katalikų bažnyčia įvardija kaip didžiąją piligrimystę. Tai IV a. dvasine krikščionybės sostine tapusi Jeruzalė Šventojoje Žemėje, taip pat Jėzaus ir apaštalų žingsnius ar Bažnyčios kūrimąsi menančios vietos Romoje, Jeruzalėje nukankinto Šv. Jokūbo kapas Santjago de Kompostelos katedroje bei viduramžių pabaigoje iškilęs Vakarų universaliosios piligrimystės centras  – Loretas, kur angelas apreiškęs Marijai Dievo Sūnaus įsikūnijimą“, – rašo dr. R. Ragauskienė.

Šv. Jokūbo kelias per turtingą kultūros paveldą

L. Andrikienė, Šv. Jokūbo kelio Lietuvoje įkūrimo iniciatorė, paklausta, kaip ji užsidegė šia idėja, pasakojo: „Jei prieš keliolika metų man kas nors būtų pasakęs (net ir tada, kai ispanų kolegų paprašyta ir paraginta jau keliavau Lietuvoje nuo vienos Šv. Jokūbo bažnyčios iki kitos, rinkdama medžiagą pranešimui Europos Parlamento kolegoms apie apaštalo Jokūbo pėdsakus Lietuvoje), kad trylika metų, nenuleisdama rankų ir neprarasdama vilties, eisiu pirmyn, kartu su keliais ištikimiausiais bendražygiais įveikdama maršrutą po maršruto, tiesdama kelius būsimiems Šv. Jokūbo kelio piligrimams, niekaip nebūčiau patikėjusi, kad su manimi tai gali nutikti (…) Skaitydami šios knygos puslapius suprasite, kokių tikslų vedami tiesiame Šv. Jokūbo piligrimų kelius Lietuvoje, atrasite mūsų turtingą kultūros paveldą, tradicijas, įvertinsite mūsų regionų, miestelių ir kaimų, juose esančių šventovių, architektūros paminklų, dvarų ir parkų grožį. Žemėlapiuose rasite tarptautinį Šv. Jokūbo piligrimų kelią, kuris susitinka su Jono Pauliaus II piligrimų keliu, ir tai yra kultūros kelių, piligrimų kelių tinklų sąveikos pavyzdys, praturtinantis abu tinklus“.

Knygoje cituojamas dr. Stefano Dominioni, Išplėstinio dalinio susitarimo dėl Europos Tarybos Kultūros kelių vykdantysis sekretorius ir Europos kultūros kelių instituto direktorius. Straipsnyje „Europos Tarybos kultūros keliai ir piligrimystės tradicija“ jis pažymi: „Nuo pat savo veiklos pradžios Europos Taryba suvokė kultūros paveldo svarbą siekiant didesnės europiečių vienybės. Viena novatoriškiausių iniciatyvų buvo 1987 m. pradėta įgyvendinti Europos Tarybos programa „Europos Tarybos kultūros keliai“, skirta Europos paveldui, jo turtingumui ir įvairovei didinti“.

**

Knygos pristatymas lapkričio mėnesį numatytas Vilniuje, Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose.