Veisiejai – viena seniausių ir turtingiausią kultūrinę atmintį išsaugojusių vietovių Pietų Lietuvoje. Šis miestas, įsikūręs tarp ežerų, miškų ir švelnių kalvų Lazdijų rajone yra vienintelė gyvenvietė, turinti miesto statusą Veisiejų regioninio parko teritorijoje. Tai kraštas, kuriame gamtos ir kultūros paveldas pasakoja ne vieną istoriją: Veisiejų istorinė miesto dalis mena šimtmečius puoselėtas tradicijas, kurioje, šalia Ančios ežero, išdidžiai stovi senasis Veisiejų dvaro fligelis, į dangų kyla išskirtinio stiliaus, pereinamųjų baroko ir klasicizmo formų, Šv. Jurgio bažnyčia. Pažinkime Veisiejų kraštą kaip vietą, kur susipina legendos, architektūra, kultūrinės įtakos ir nepaprasta gamta.
Vietos gyventojai saugo miesto vardo kilmės legendą. Pasakojama, kad vieną vėjuotą dieną dzūkelis sėjo nevėcytus rugius (su pelais) ir pro šoną važiavęs lenkų bajoras paklausęs – „Ką tu čia darai?“. O žmogelis jam lenkiškai atsakė, kad tuo pačiu metu mėto ir sėja – „Vieję ir sieję“. Taip, pasak legendos, ir atsiradęs Veisiejų pavadinimas.
Pradėkime pažintį su Veisiejais nuo istorinių faktų. Pirmą kartą Veisės žemės buvo paminėtos 1257 m. Mindaugo laiškuose, tačiau šalia Veisiejų esantis Paveisininkų piliakalnis su gyvenviete, Mėčiūnų senovės gyvenvietė ir Šlavantų piliakalnis liudija, kad šios apylinkės buvo apgyvendintos jau akmens amžiuje. Veisiejų žemėse gyveno karingosios jotvingių genties palikuoniai, bet daugumą jų kryžiuočiams išnaikinus, o likusiems iš tų vietų išsikėlus, teritorija užaugo miškais ir ilgą laiką buvo negyvenama. Iš naujo apylinkėse pradėta kurtis apie 1500 m., kai čia įkuriamas Lietuvos didžiosios kunigaikščio Aleksandro medžioklės dvarelis.
Istoriniai faktai byloja, kad apie 1520 m. Veisiejų žemių valdininkas buvo Slucko kunigaikštis Jurgis Olelkaitis, kuris 1525 m. išrūpino privilegiją gyvenvietės turgui ir karčemoms. Įdomus faktas – turgus galėjo rinktis tik ketvirtadieniais, jog nebūtų trukdoma pono prekybai kitomis dienomis. Mūsų laikais turgus Veisiejuose taip pat renkasi ketvirtadieniais – tad tai jau 500 metų besitęsianti krašto tradicija!
Kunigaikštis rūpinosi ir gyventojų kasdienybe: iki artimiausios bažnyčios Merkinėje reikėdavo keliauti 40 kilometrų, todėl 1526 m. Veisiejuose įsteigta parapija ir pastatyta pirmoji medinė bažnyčia, pavadinta Šv. Jurgio vardu. Manoma, kad ji stovėjo toje pačioje vietoje kaip ir dabartinė. Per šimtmečius bažnyčia ne kartą patyrė įvairių nuostolių: buvo apniokota, keletą metų neveikė, o XVIII a. Mykolas Juozapas Masalskis pradėjo mūrinės bažnyčios statybas. Jas 1817 m. užbaigė Viktorija Oginskytė-Žynevienė.
Šiandien Veisiejų Šv. Jurgio bažnyčia yra tikras kultūros lopšys su gilia istorija. Ji laikoma architektūriniu paminklu, vieninteliu tokiu Lietuvoje, kurio fasade dera ankstyvojo baroko ir klasicizmo bruožai – tai matyti iš frontono, piliastrų ir karnizų. Taip pat pasižyminti stačiakampio plano išdėstymu. Nors be bokštų, jos didybė įspūdinga – bažnyčia matoma iš 10 km. atstumo. Dėl šio savo didingumo yra dar vadinama Dzūkijos katedra. Bažnyčios vidus yra erdvus ir šviesus, kurį puošia penki altoriai ir didikų Oginskių epitafijos, veikia Šv. Jurgio skulptūrų ekspozicija, o rūsyje įrengta fundatorių kripta.
Kitas svarbus kultūros židinys – Veisiejų dvaro fligelis. Dvaro istorija prasideda 1501 m., kai šias žemes Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras padovanojo Glinskiams, o maždaug nuo 1580 m. čia šeimininkauti pradeda Masalskių giminė. Archeologinių tyrimu metu patvirtinta, kad centriniai dvaro rūmai galėjo iškilti XVII a., kai Lietuvos Brastos vaivada Andriejus Masalskis išmainęs vieną iš jam priklausiusių ežerų Seinų apylinkėse į 100000 plytų. Didžiausi dvaro pokyčiai įvyko valdant etmonui Mykolui Juozapui Masalskiui. 1745 m. jis užbaigė U raidės formos rūmus pristatydamas du fligelius. Statinys buvo klasicistinės architektūros, tačiau jo konfigūracija ir tūrių kompozicija labiau būdinga baroko epochai. Iš kadaise prašmatnaus komplekso iki šių dienų išlikęs tik vienas fligelis, kuriame dabar įsikūręs Veisiejų regioninio parko lankytojų centras, kviečiantis susipažinti su šio krašto kultūros ir gamtos paveldo vertybėmis.
Šalia Veisiejų dvaro fligelio įkurtas vienas seniausių parkų Lietuvoje – Veisiejų dvaro parkas. Čia galite surasti liepų ratą, sodintą dar XVIII a. antroje pusėje, kuriame auga 21 liepa ir dvarininkai čia susirinkdavę pailsėti. O daugiau nei 200 metų skaičiuojantis Veisiejų dvaro parko uosis yra ne tik gamtos paveldo objektas, bet ir senųjų dvaro laikų liudytojas. Parko struktūra kito: M. J. Masalskio laikais buvusi geometrinė (griežta ir taisyklinga), XIX a. Tado Oginskio iniciatyva ji tapo peizažine – su vingiuotais takais ir romantiškais pasivaikščiojimų takeliais. Svarbus parko elementas – paminklas esperanto kalbos kūrėjui L. L. Zamenhofui (skulptorius J. Narušis, architektas V. Jaciunskas), kurio dėka Veisiejai išgarsėjo kaip miestas, kuriame buvo parašytas esperanto kalbos vadovėlis. Taip pat žavi skulptūra „Žmogus-paukštis“ (sukurta menininko Kęstučio Musteikio), skirta poetui Sigitai Gedai, kuri įprasmina jo kūrybą ir jaunystės metus Veisiejų apylinkėse.
Istorinė miesto dalis – tai senoji miesto dalis, kuri yra regioninio parko urbanistinis draustinis ir čia saugomas gatvių tinklas, užstatymo fragmentai, senosios miesto dalies panorama ir gamtinė aplinka. Taip pat iki šių dienų išlikęs svarbus miesto elementas – pagrindinės aikštės planas, kuris susiformavo XVIII a. antroje pusėje – XIX a. pr. Miesto užstatymas – linijinis, o gatvių tinklas puikiai dera prie netolygaus vietovės reljefo. Miesto centre yra XVI a. antrosios pusės barokinio ir klasicistinio plano elementų. Taip pat pagrindinė miesto aikštė yra įvairių istorinių įvykių vieta.
Svarbi Veisiejų tapatybės dalis – žydų bendruomenė, kuri čia pradėjo kurtis dar M. J. Masalskio laikais. XVIII a. pabaigoje miestelis sparčiai augo dėl atvykusių žydų ir jų puoselėtų verslų. Bendruomenės atminimą Veisiejuose saugo žydų kapinės su išlikusiais paminklais, kuriuose yra iškalti įrašai hebrajų rašmenimis. Kapinės įsteigtos apie 1748 m., kai buvo pastatyta ir pirmoji sinagoga. Šis bendruomenės simbolis šalia Ančios ežero stovi ir dabar. Sinagoga buvo perstatyta 3 kartus dėl siaubusių gaisrų, o nelikus žydų bendruomenės narių joje įsikūrė baptistų bendruomenė. Šiandien lankydamiesi Veisiejų mieste galite pamatyti ne vieną išlikusį pastatą iš šių laikų.
Paliktus istorinius pėdsakus šiandien saugome mes – vietos gyventojai ir visi mylintys šį kraštą. Veisiejų Šv. Jurgio bažnyčioje kasmet vyksta tradiciniai Šv. Jurgio ir Atsimainymo atlaidai. Rūpinamasi miesto kultūros išsaugojimu: puoselėjamos tradicijos, prižiūrimi gamtos ir kultūros paveldo objektai, rengiamos įvairios šventės bei bendruomenės iniciatyvos.
Pažintį su Veisiejų apylinkėmis galima pratęsti vos už 6 km nuo Veisiejų nutolusiame Vainežerio dvaro parke. Jo istorija siekia XVI a., kai Žygimantas Senasis šias žemes skyrė savo raštininkui V. Kapočiui. Manoma, kad pirmieji rūmai čia iškilo XVIII a., kartu su dvaro sodu ir medelynu. Ši vieta ypač svarbi dėl 1831 m. įvykių – būtent Vainežeryje, valdant Ignacui Ablamavičiui, prieglobstį rado sunkiai serganti grafaitė, sukilimo kapitonė Emilija Pliaterytė. Deja, ji čia mirė 1831 m. gruodžio 23 d. ir yra palaidota senosiose Kapčiamiesčio kapinėse. Kapčiamiestyje veikia jos atminimui skirtas muziejus. Šalia Vainežerio dvaro parko išlikę gynybiniai įtvirtinimai, vadinami „Okopka“, datuojami XVII-XVIII a.
Kapčiamiesčio ir Veisiejų istorijos, kultūrinis savitumas ir geografinė padėtis visuomet buvo glaudžiai persipynę, šias vietoves skiria vos 12 km. Čia kadaise gyveno Kapočių giminė: jie įkūrė dvarelį, pastatė cerkvę, tačiau šie pastatai iki mūsų dienų neišliko. XX a. pradžioje iki 1950 m. Kapčiamiestis buvo valsčiaus centras – čia šurmuliavo dideli turgūs, veikė kelios dešimtys krautuvių, smulkaus kredito draugija, amatininkų dirbtuvės, malūnas. Nuo XIX a. vidurio garsėjo ir vietos kalvė (armarnia), kurios dirbiniai keliaudavo po apylinkes.
Kapčiamiesčio dvasiniam gyvenimui itin reikšminga Dievo Apvaizdos bažnyčia, kuri pirmą kartą pastatyta 1724 metais M. Oginskio lėšomis. 1800 m. ją perstatė ir išpuošė Pijus Tiškevičius. Deja, 1941 m. birželio 22 d. bažnyčia sudegė, tačiau kunigo Aleksandro Labanausko ir parapijiečių pastangomis 1956 m. buvo pastatyta nauja – ta, kuri stovi ir šiandien.
Apylinkių istoriją mena ir senasis „brukakelis“ ir senosios laidojimo vietos (Mėčiūnų, Vainežerio ir kitos kapinaitės), esančios Veisiejų regioniniame parke. Jos tyliai pasakoja, kaip žmonės gyveno šiame ežeringame, miškingame, nuo seno apgyvendintame krašte.
Veisiejai – tai miestas, kuriame istorijos sluoksniai susilieja su gyva kasdienybe. Nuo akmens amžiaus gyvenviečių iki dvarininkų palikimo, nuo senųjų bažnyčių iki esperanto kalbos gimimo – kiekviena vieta čia turi savo pasakojimą. Šiandien Veisiejai išlieka tikru kultūros lopšiu, kuris ne tik saugo praeitį, bet ir kuria tvirtą, gyvą ir bendruomenišką dabartį. Kviečiame pažinti Veisiejų miesto ir jo apylinkių istoriją! Tai kraštas, kviečiantis sugrįžti, atrasti ir pamilti iš naujo!
Straipsnyje naudojama informacija:
1. A. Miškinio knyga „Užnemunės miestai ir miesteliai”;
2. Veisiejų regioninio parko archyvas.
Ši naujiena parengta pagal Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos informaciją