Aleknonių (Kampelių) kaimo gyventojai, besisukant laiko ir istorijos tėkmių verpetams, siekdami išgyventi, pasitelkė motinos gamtos teikiamas gėrybes. Spanguoliavimą Žuvinto paliose dabartiniai kaimo gyventojai įvardija kaip tikslingą, kasmetinį darbą. Gėrybėmis būdavo aprūpinama šeima, dalis atiduodama seneliams ir ligoniams, nebegalintiems pasinaudoti gamtos teikiama nauda. Gausios šeimos dalį gėrybių parduodavo, reikalingoms prekėmis mokslo metų laikotarpiui nusipirkti. Merginos taip pat dalį parduodavo, joms rūpėjo pasipuošti, gal laikrodėlį ar kitą daiktą nusipirkti. Žmonės uogas vadino ,,Dievo rasa“ – ne žmogus gamtą sukūrė, žmogus turi saikingai naudoti ir dėkoti.
Teofilis Zubavičius, buvęs Žuvinto rezervato darbuotojas rašė, kad moterys plaukdavę spanguoliauti. ,,Vakare iš palių pasirodydavę jų mažyčiai laiveliai. Jos kažką aptardavo, o kitos dainuodavo.“
Pasak Stasės Kliokienės, ,,mama saulei netekėjus su manim valtele Žuvinto Paliosna plaukė, kad per visą dieną ik saulai laidžiantis, kolai akys mato, vien uogaut“. Moterys su vaikais (berniukais ir mergaitėmis) plaukdavo valtelėmis į uogų plotus. Uogaudavo į pasisiūtus drobinius maišus, ištisą dieną. Atplaukę uogautojai organizuodavo bendrus pietus, mat kiekviena šeimininkė pasiruošdavo maisto truputį daugiau negu reikėdavo suvalgyti. Uogautojai susirinkdavo, maistą išdėliodavo ir valgydavo bendrai. Kiekviena moteris ragindavo paragauti atsinešto maisto kitiems. Bendrų pietų metu kalbėdavosi apie derlių, pasikeisdavo girdėtomis žiniomis, pasitardavo, kaip išspręsti iškilusius rūpesčius, dainas užtraukdavo.
Užėjus lietui, slėpdavosi po krūmais, ūkanotą dieną namuose apsirengdavo storesniais drabužiais. Apavas – guminiai batai, laikomi geru apavu. Gyvačių buvo daug, o, avint batus, – saugu. Anksčiau batų nebuvo, moterys basos uogaudavo, pasitaikydavo ir įgėlimų. Stasė prisimena senų moterų naudotą gyvačių užkalbėjimą. ,,Atėjus uogaut iškart reikia gyvatei pasakyt žodžius: gyvate, gyvate, kur tu buvai, kap Kristus gimė? Matai, kap Kristus gimė, tai atej sveikyt visi gyvulukai, o gyvatės nebuvo. Tai užtai ji turi pasikavot ir nekąst.“
Žuvinto paliose įvestas rezervato režimas, todėl spanguoliauti leidžiama tik dvi dienas. Moterys džiaugdavosi, sakydamos, kad ,,atėjo Žolinių šventė“, uogavimą su bažnytiniais atlaidais palygindavo. Anksčiau, pamena Stasė Kliokienė, ,,uogienojų buvo daug, žoles uogautojai numindydavo, o uogienojai ant kupstelių lieka. Dabar jau berželiais labiau spanguolynai apaugę. Linksma uogaut: ančių, gervių pilna, plovas kvepia žolėm ir uogom, visas oras sveikas. Nelabai gervės mūsų bijojo, jos kytros, jaučia, kad nieko blogo nedarysim“. Uogų moterys prisirinkdavo nevienodai, žiūrint, kaip kuriai pasisekdavo, koks derlius, oras tais metais. Stasė pamena labai derlingus metus, kuomet jai pavyko per šešis kibirus priuogauti.
Birutė Kulbinskienė pamena, kaip tekdavo su kaimynėmis uogauti. Susiruošdavo moterys anksti, Stasė Kliokienė irkluodavo, stipri iš šauni, uogavo labai greitai. ,,Man nelabai sekėsi uogavimas, daugiausiai 17 kilogramų priuogavus. Savo šeimynai pilnos akys. Tų gyvačių buvo pilna, kaimynką inkando, nu nieko, nemirė. Negirdėt, kad kas mirtų nuo jų. O čia tai žalčių pilna. Jie eina kur tik nori. Gink Dieve, nemažna jų užmint, tep pasakyta senų žmonių“.
Vitas Rančelis pamena, kaip jis su mama ir seseria, kaimynės eidavo uogauti pėsčiomis. ,,Susidarydavo pulkas apie 10 uogautojų. ,,Eidavom apie valandą nuo Slabatkės arba per Dembavagį. Uogos kai galas piršto, tai aš iš abiej rankų pribraukiu, bile graičiau, o jau namie persirenku. Mamą gyvatė inkirto, tai sirgo labai. Jų reikia prisibijot. Uogos gerai – parsiduodi ir mokyklon kokį daiktą nusiperki.“
Spanguoliavimo metu moterys uogaudavo į krepšius, po to pylė į maišus, stovinčius kiek atokiau. Pasitaikydavo blogi žmonės – vagys, svetimu prakaitu pasinaudojantys. Tokie ,,juodieji uogautojai“ patyliukais pavogdavo moterų dienos darbą. Tokį nemalonų atvejį prisiminė Stasė Kliokienė. ,,Uogaunam vis uogaunam, o krūmuose vis kas tai trakštelia. Sakom, vėjas, žvėrukas, ale lyg ir ne. Nepagalvojom maišų arčiau atsinešt. Paskui nuveinam – žiūrom, kad jau nėr uogų!” Ką ir besakysi, savo labą reikia saugoti, ,,neužbagos tokis žmogus“.
Parsigabenę uogas moterys jas kruopščiai perrinkdavo, išpustydavo. Ruošdavo uogienę žiemai ir žalias vandenyje ilgesniam laikui pasilaikydavo. Kopūstus raugiant dėdavo – skanūs kopūstai ir gerai laikosi žiemą. Spanguolės kaimo moterų buvo vertinamos kaip vaistas nuo daugelio ligų.
Parengė Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos kultūrologė Rita Balsevičiūtė
Ši naujiena parengta pagal Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos informaciją