Melno taikos sutarties metu nustatyta siena
,,Kiek gi tas griovys papasakotų jeigu prabiltų?” ,,Kiek čia įvykių būta…. ?” Tokios ir panašios mintys gali kilti sužinojus, kad einama palei griovį, kuris šimtmečius skyrė valstybes ir yra vienos stabiliausių sienų Europoje likutis.
„…siena ėjo nuo Akmenų Brastos (lenk. Kamienny Bród) Luko aukštupyje, toliau per tyrą į Raigardo ežerą (kirsdama jį pusiau), šiauriau vėl per dykrą tiesiai į Preivosto (vok. Prawdzisken) lygumą. Iš ten tiesia linija į Mėrūniškių lygumą ir iki Vištyčio ežero, kuris liko Ordino pusėje. Sūduvos dykroje sieną žymėjo upių krantai: Lieponos paupiu iki Širvintos upės, šios krantu iki santakos su Šešupe, toliau siena ėjo Šešupės krantu ir per girias tiesia linija į Nemuną iki ten, kur įteka Šventoji. Žemaičių pusėje siena turėjo eiti 2 mylias Šventąja, paskui tiesiai per dykrą į Jūros upę, Ordinui paliktas 2 mylių pločio ruožas Nemuno dešiniajame krante. Toliau siena kilo Jūros upės krantu, tad Nemunas, Rusnė ir Klaipėda 3 mylių atstumu nuo Nemuno ir Kuršių marių liko Ordinui. Livonijos ordino sienos riba – Šventosios upė. Melno taika kryžiuočiams užleista Nemuno (pagrindinės Lietuvos upės) žiotys ir patogus priėjimas prie jūros. Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei atiteko pajūris nuo Palangos iki Šventosios.” Štai toks LDK Didžiojo kunigaikščio Vytauto pasirašytos Melno taikos sutartimi nustatytos sienos tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Ordino valdų Žemaitijoje bei Sūduvoje trumpas aprašymas.
Dėl vis dar likusių nesutarimų tarp šalių ir pusėms darant nuolaidas – imperatorius Zigmantas Liuksemburgas Melno taiką patvirtino 1423 III 30, sutartis įsigaliojo tik 1424 VI 7. Sienos delimitacija (padėties, krypties nustatymas natūroje) pradėta 1423 m. gruodį, tačiau kaip fiziškai šis sienos aprašymas vietovėje buvo ženklinamas neaišku. Manoma, kad sienos griovys žymintis valstybių ribas atsirado tik XVI – XVII a. Abiejuose griovio pusėse buvę supilti sanpilai, kai kuriose vietose dar įžiūrimi ir dabar. Galimai sienos ženklinimas natūroje vyko ir carinės okupacijos metu, kurio metu sampiluose buvo sukasti tašyto granito stulpeliai su iškaltu kryželiu viršutinėje plokštumoje. Paskutinis sienos ženklinimas vietovėje vyko 1939-1940 metais, kuomet didoki sampilai buvo supilti viduryje kas 50-100 metrų griovio viduryje. Tai ilgiausiai Europoje, apie 500 metų, gyvavusi beveik nekitusi siena tarp valstybių.
Istorija
Melno taika šimtmečiams sustabdė didelius karus tarp valstybių, tačiau teritorijų atidalinimas 1422 metais šimtmečiams atskyrė baltų tautas – prūsus ir skalvius. Šią teritoriją mes jau įpratome vadinti Mažąja Lietuva, kurios istorinio, kultūrinio, ekonominio vystymosi raidos ženklus matome, atrandame ir dabar. Štai netoli nuo valstybinės sienos Mažosios Lietuvos pusėje, per Viešvilės upelio vidurupį, tik kelių kilometrų atkarpoje buvo nutiesti net šeši mediniai tiltai, kuriais buvo gabenamos prekės – smala, degutas, mediena. XVII a. ant Viešvilės upelio buvo pastatyta pirmoji užtvanka, o krentantis vanduo suko prie užtvankos pastatyto „Kūjo“ fabriko, lydžiusio metalą, įrenginius. Daug kur sienos griovio nebelikę nei žymės, kai kur vos bematomas, o štai Karšuvos girioje, kurią šis dalina beveik perpus, neblogai išlikęs. Deja, dabartiniu metu griovys niokojamas miško technika kirtimų metu. Pasak istoriko V. Almonaičio, griovį „išgelbėjo“ miškinga teritorija, o štai ne miškuose griovys buvo užlygintas dėl žemės ūkio veiklos ir tik kur ne kur atsekamas. Carinės okupacijos laikais šalia griovio atsirado keliukas, o šalia jų ar visai netoliese išdygo vadinamų kordonviečių pastatai, kuriuose gyveno ir tarnybą, gaudydama kontrabandininkus, vykdė carinė žandarmerija. Šių pastatų buvusias žymes liudija iki šiol pašalo ar šernų iškelti į žemės paviršių galimai Prūsijoje gamintų krosnių kokliai, krosnių metaliniai dirbiniai, plytos. Mažosios Lietuvos pusėje jokių požymių kad siena būta akylai saugoma nėra. Griovys „pamatė“ ir pirmąjį dviejų fašistinių valstybių – Vokietijos reicho ir Rusijos imperijos, užmaskuotos po TSRS abriviatūra, karinį susirėmimą 1941 metais birželio 22 d. Didžioji dalis tankų, kirtusi Nemuną ties Trapėnais, grįstkeliu pasuko link Smalininkų, kita į Karšuvos girią. Manytina, kad tą dieną dėl netikėto sovietams Vokietijos puolimo, grioviu kaip apkasu nebuvo naudotąsi ir jis buvo tiesiog peržengtas ir pervažiuotas. Tuo tarpu, 1944 metais, vokiečiams traukiantis, sienos griovys kai kuriose nedidelės atkarpose jau buvo naudotas apkasams – gilintas, kastos fortifikacinės tranšėjos.
1518 metais prie šios sienos griovio, netoli dabartinės Viešvilės rezervato teritorijos, susitiko Lenkijos karalius ir LDK Didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas Senasis su paskutiniu Kryžiuočių ordino Didžiuoju magistru Albrechtu fon Brandeburgiečiu. Susitikimo įamžinimui statmenai sienos buvo iškastas griovys per vieną žemyninę kopą ir pavadintas Casto Calna pavadinimu. Tai štai ir turime iki šiol Kaskalnio vietovardį įvardijantį žemyninių kopų masyvą. Įdomu ir tai, kad karalius su magistru susitiko pakeliui vykdamas į Žemaitijai priklausančius Katyčius, kurių valdytojas (pagal Albrechto fon Brandeburgiečio kronikas) nepaisė Melno taikos sutarties ir vis puldinėjo kryžiuočius. Tad ir pačiam karaliui tekdavo vykti sienos priežiūros tikslais. Kas žino, ar negali būti, kad ši kelionė nebuvo susijusi su Žemaitijos dalies su Katyčiais perleidimu įkurtai Prūsijos kunigaikštystei? Po 1519-1521 metų karo tarp Lenkijos karalystės ir Kryžiuočių ordino karo 1525 metais, Albrechtui fon Brandeburgiečiui prisiekus vasalystės priesaika Lenkijos karaliui ir LDK Didžiajam kunigaikščiui, Žemaitijos dalis su Katyčiais buvo perleista Prūsijai. Galbūt taip buvo išspręstas tenykštis daugelį metų vykęs konfliktas ir žemės atiduotos valdyti karaliaus sesers sūnui Albrechtui. Turbūt tokios ir tebuvo tos nedidelės Melno taika nustatytų sienų korektūros. Pirmasis Prūsijos kunigaikštis Albrechtas tapo ir pirmosios Europoje pasaulietinės Prūsijos valstybės kūrėju. Jo dėka Karaliaučiaus pilyje jau 1529 metais buvo įkurta biblioteka, jis buvo ir 1544 m. įkurto universiteto iniciatorius. 1547 metais Albrechto lėšomis buvo išleista pirmoji lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmas“.
Carinės okupacijos metu, uždraudus lietuvių kalbą, Mažoji Lietuva tapo viena pagrindinių lietuvių kalbos kaip tautos identiteto gelbėtojų. Per Nemuną, o taip pat ir per šį griovį, rizikuodami laisve ar gyvybe, plūdo knygnešiai, nešdami Prūsijos ir Vokietijos ar Amerikos spaustuvėse atspausdintą spaudą lietuvių kalba.
Knygnešystės kontrabandos bausmė buvo kur kas didesnė negu už kitas gabentas prekes (pvz. anodijos – eterio) – dažniausiai tremtis į Sibirą.
Gera siena, gyvuoja ilgai
Paklausite, o kur dingo skalviai, minėti pradžioje? Pasak istorikų, paskutinės žinios apie skalvius pasiekia iš 1542–1563 metų. Dalį jų asimiliavo žemaičių gentis, skalviai patekę LDK valdžion įsiliejo į didesnį žemaičių etnosą, o kita skalvių dalis, patekusi užkariautojo – Kryžiuočių ordino valdžion – suvokietėjo arba tapo lietuvininkų etninės grupės dalimi pradangindami savo gentinę tapatybę amžinai. O mums liko griovys, istorijos žymė, kuri liudija, kas Melno taikos sutartis buvo sudaryta kokybiškai. Taip teigiama apie sutarčių metu sudarytas ilgai stabilias sienas.
Pagal istorinius šaltinius parengė Saulius Bartminas.
Ši naujiena parengta pagal Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos informaciją