Kalėdos – laikas, kai ieškome šilumos, ramybės ir tikime, kad meilė bei atjauta gali įveikti visus iššūkius. Deja, Lietuvoje vis dar per daug vaikų ir paauglių švenčių laukia be saugaus šeimos prieglobsčio. Šiandien Šalčininkų rajono šeimos ir vaiko gerovės centro globos centras nori papasakoti įkvepiančią globos istoriją, kuri įrodo, kad šeimos ryšys yra stipresnis už bet kokias aplinkybes.
Kalbamės su Agnieška, kuri priėmė neeilinį sprendimą – tapo savo jaunesniojo brolio, paauglio, globėja. Agnieška turi šeimą – mylintį vyrą ir augina du savo biologinius vaikus, pati nuolat mokosi ir siekia žinių. Prie jų šeimos prisijungęs vaikas, dabar jau dvyliktos klasės mokinys, trykšta energija, turi daug ateities planų ir aktyviai siekia juos įgyvendinti.
Tai istorija apie ištesėtą vaikystės pažadą, didelę širdį ir atsakomybę, virtusią nuostabia kasdienybe.
Kaip gyvenimas atvedė Jus iki sprendimo globoti savo brolį?
Tai buvo ne sprendimas, o likimo nurodymas. Gyvenimas tiesiog įrašė tai į mano kelią. Mums abiems buvo nulemtas labai stiprus ryšys nuo pat brolio gimimo. Kai jis atėjo į pasaulį, man buvo 11 metų. Augant kartu, aš juo rūpinausi kiek tik mokėjau – tai buvo beveik motinos ir sūnaus ryšys, o ne tik sesers ir brolio. Aš visada jaučiau atsakomybę už jį, net būdama pati dar vaikas. Tačiau gyvenimas metė iššūkį. Kai broliui buvo penkeri, o aš dar nebuvau pilnametė – man nebuvo 18 metų – mūsų keliai laikinai išsiskyrė. Mane globojo mano močiutė, o jį – jo močiutė. Bet aš turėjau broliui duotą pažadą, kad kai tik „atsistosiu ant kojų“, kai tapsiu savarankiška, jis gyvens su manimi.
Tie metai buvo bandymai įsitvirtinti, tačiau ryšys nutrūkęs nebuvo. Mes nuolat bendravome, susitikdavome. Ir štai, po kelerių metų, kai sukūriau savo šeimą, pasiekiau finansinę gerovę ir pajutau tvirtą žemę po kojomis – aš tą pažadą ištesėjau. Šiuo metu jau trečius metus džiaugiuosi globodama brolį. Tai yra tikra meilės ir ištikimybės šeimai pergalė.
Ką Jums reiškia būti globėja savo artimam žmogui?
Globojant brolį, pagal mane yra trys labai svarbus dalykai: tai galimybė padėti, atsakomybė ir meilė.
Visų pirma, tai yra meilė, kuri lieka stabiliausia visų pokyčių akivaizdoje. Tai nuolatinis jausmas, kad esu reikalinga ir kad aš galiu padėti sukurti jam saugią, stabilią ateitį.
Antra, tai yra didžiulė atsakomybė. Ne tik už kasdienę priežiūrą, pamokas ar maistą. Tai atsakomybė už jo emocinę būklę, už tai, kad jis atsitiestų po patirtų iššūkių ir žinotų, jog turi tvirtą užnugarį.
Ir galiausiai – tai galimybė padėti. Padėti jam atsigauti, augti ir tapti laimingu žmogumi. Tai galimybė kasdien įrodyti, kad šeima yra stipriausia jėga. Tai ne tik globa, tai šeimos vientisumo atkūrimas.
Ar šis sprendimas buvo spontaniškas, ar ilgai brandintas?
Sprendimas buvo ilgai brandintas, o ne spontaniškas. Jį lydėjo aiškus planas ir nuolatiniai pokalbiai šeimoje. Pažadas broliui buvo duotas seniai, tad visą tą laiką aš tiesiog ruošiausi šiai dienai. Apie savo ketinimą jau nuo pat pirmųjų susitikimų žinojo ir mano būsimasis sutuoktinis. Tai nebuvo staigmena – tai buvo mūsų santykių dalis.
Vėliau, kai mūsų vaikai paaugo, su jais taip pat buvo kalbamasi. Jiems buvo aiškinama, kad ateityje Tomek gyvens su mumis nuolat, o ne tik svečiuosis ar atvyks atostogoms. Mums buvo labai svarbu, kad visi šeimos nariai suprastų ir palaikytų šį sprendimą, kad jis taptų natūralia mūsų namų dalimi. Šeimos palaikymas šiuo klausimu – pamatas.
Kas Jus labiausiai nustebino, kai tapote globėja?
Būtent globos procesas, tapimas rūpintoja, yra pakankamai formalus ir griežtas procesas. Reikėjo surinkti gausybę dokumentų, bet tikroji vertė buvo tame, kas sekė toliau.
Mokymai, kurie sustiprino šeimą. Kartu su vyru lankėme GIMK mokymus – tai buvo privaloma dalis, bet kartu tai tapo ir dovana. Mes ne tik įgijome žinių, kaip tinkamai globoti, bet ir kartu analizavome įvairias situacijas, geriau pažinome save ir vienas kitą šioje naujoje rolėje.
Tačiau pats didžiausias „šokas“ įvyko tada, kai formalumai baigėsi ir prasidėjo tikrasis gyvenimas. Pirmasis didesnis nustebimas buvo, kai reikėjo dalyvauti tėvų susirinkime mokykloje. Pajutau, kad mano statusas pasikeitė visai kitoje aplinkoje. Įspūdžių buvo pilna. Šiuo metu aš paprasčiausiai prisistatau, kad turiu tris vaikus. Tai tapo mano realybė.
Antras ir nuolatinis iššūkis – laiko stoka. Norint viską suspėti, patenkinti visų trijų vaikų poreikius ir rasti laiko pabūti su kiekvienu atskirai. Juk svarbiausia yra ne tik patenkinti fiziologinius, bet ir, kas daug svarbiau, emocinius vaiko poreikius. Būtent emociniai poreikiai reikalauja didžiausių pastangų ir laiko. Tai yra nuolatinis balanso ieškojimas.
Kokios akimirkos Jus labiausiai džiugina šioje kelionėje?
Didžiausias džiaugsmas ateina iš suvokimo, kad esu svarbi šio vaiko gyvenimo etapo dalis. Kai galiu suteikti jam būtent tai, ko labiausiai reikia po visų patirtų iššūkių – šilumą ir besąlygišką meilę. Tai yra apčiuopiamas, kasdieniškas džiaugsmas, kai matau, kad brolis mūsų namuose jaučiasi saugus.
Mane džiugina galimybė jį nukreipti, būti jam pavyzdžiu ir, svarbiausia, lydėti jį augimo kelyje. Tai reiškia parodyti jam tinkamus pasirinkimus, mokyti jį gyvenimo įgūdžių ir tiesiog palaikyti, kai jam sunku.
Tačiau pats brangiausias dalykas yra mūsų kokybiškai leidžiamas laikas kartu. Tai gali būti maži kasdieniai momentai – bendra vakarienė, pokalbis prieš miegą ar savaitgalio išvyka. Šios akimirkos, kai dalinamės juoku, patirtimi ir tiesiog buvimu kartu, yra man didžiausia dovana. Tai įrodymas, kad šeimos ryšys nugalėjo, o mūsų namai vėl tapo uostu, kuriame jis gali jaustis laisvas ir mylimas.
Su kokiais iššūkiais susiduriate, ir kas Jums padeda juos įveikti? Ką reiškia turėti santykį „sesuo ir globėja“ vienu metu?
Didžiausias ir turbūt nuolatinis iššūkis – tai vaidmenų konfliktas: būti ir seserimi, ir globėja (rūpintoja) vienu metu. Mūsų amžiaus skirtumas nėra labai didelis, o tai reiškia, kad natūraliai egzistuoja labai artimas, seseriškas ryšys. Kaip sesuo, į tam tikrus dalykus, pasakojimus ar net klaidas galėčiau reaguoti daug laisviau, lengviau ar net mažiau emociškiau. Tačiau, būdama globėja, aš esu ta, kuri prisiėmė atsakomybę už brolio auklėjimą, jo saugumą ir ateitį. Turiu išlaikyti pusiausvyrą tarp meilės ir taisyklų nustatymo. Būtent čia ir kyla sunkumai – kartais sunku nubrėžti ribas. Tenka nuolat save stabdyti ir prisiminti, kad privalau priimti sprendimus, kurie yra geriausi jam, o ne tiesiog patogiausi ar maloniausi emociškai.
Kas padeda šią situaciją spręsti? Atvirumas ir komunikacija. Mes nuolat kalbamės su Tomek, aiškinamės situacijas. Aš jam aiškinu, kodėl dabar kalbu ne kaip jo sesė, o kaip atsakingas suaugęs žmogus. Šis nuolatinis aiškinimasis, o ne tik draudimas, padeda jam geriau suprasti mano vaidmenį ir išmokti gerbti nustatytas ribas. Tai – kelias, reikalaujantis daug kantrybės ir abipusio supratimo.
Kokius mitus apie globą pati dažniausiai girdite ar susiduriate?
Dažniausiai susiduriu su dviem labai įsišaknijusiais ir žalingais mitais.
Pirmasis mitas: „Globa lygu pinigai.“ Daugeliui atrodo, kad globėju tampama dėl finansinės naudos. Tai – klaidingas ir labai skaudinantis įsitikinimas. Iš tikrųjų, globa yra visų pirma santykis, didžiulė atsakomybė ir kasdienės pastangos. Pinigai čia tėra priemonė užtikrinti vaiko poreikius. Mes mylime vaiką ne dėl lėšų, o todėl, kad vaikas yra žmogus, vertas meilės ir stabilumo.
Antrasis mitas: „Visi tėvai, kurie negali auginti savo vaikų, yra nusikaltėliai.“ Tai netiesa. Dauguma biologinių tėvų susiduria su didžiuliais sunkumais – ligomis, priklausomybėmis, socialinėmis problemomis.
Noriu pabrėžti, kad tie vaikai, kurie ateina į globėjų namus, yra kitų žmonių užauginti vaikai, turintys savo istoriją. Mūsų, kaip globėjų, misija yra priimti juos besąlygiška meile ir padėti integruotis, o ne teisti jų tėvus.
Ką norėtumėte pasakyti žmonėms, kurie svarsto apie globą, bet nedrįsta?
Tiems, kurie jaučiate širdyje šį norą, bet nedrįstate žengti pirmojo žingsnio, norėčiau pasakyti – paklausykite savo širdies. Suprantu, kad baimė yra didelė. Galbūt baisu dėl biurokratijos, galbūt dėl to, ar gebėsite tinkamai mylėti svetimą vaiką, ar susitvarkysite su iššūkiais. Tačiau globa yra ne apie tai ar esate tobuli.
Globa yra apie galimybę. Tai galimybė vaikui patikėti, kad egzistuoja saugus uostas.
Aš pati bijojau, ar pavyks suderinti sesers ir globėjos vaidmenis. Bet mes visi esame tik žmonės, kurie klystame ir mokomės. Todėl kreipkitės pagalbos į specialistus – tai nėra kelionė, kurią privalote įveikti vieni. Mokymai ir konsultacijos Globos centre tam ir skirtos.
Nustokite laukti tobulo momento. Tobulo namo, tobulo banko sąskaitos, tobulo laiko – niekada nebus. Viskas, ko reikia, yra jūsų meilė ir stabilumas.
Jei esate pasiryžę atverti savo namų duris ir savo širdis, tai yra viskas, ko reikia. Ši kelionė gali būti sunki, bet džiaugsmas, kurį teikia vaiko pasitikėjimas ir jo augimas saugioje aplinkoje, yra nepakartojamas atlygis. Nedelskite – kažkur Jūsų laukia vaikas, kuriam reikia būtent Jūsų.
Dėkojame už pokalbį!
***
Būkite drąsūs atverti širdį – meilė visada randa kelią namo.
Šalčininkų rajono šeimos ir vaiko gerovės centro Globos centras
Kilus klausimams kviečiame skambinti: +370 677 23047