Restauruotas Marijos paveikslas, kuris buvo surastas ir identifikuotas 2012 m.

Restauravimo taryba priėmė malonėmis išgarsėjusio Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Šv. Bernardino Sieniečio (Bernardinų) bažnyčios Marijos (Sokalio Švenčiausiosios Dievo Motinos) atvaizdo konservavimo, restauravimo darbus. Manoma, kad tai viena seniausių Sokalio Švenčiausiosios Dievo Motinos kopijų, siejama su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos bernardinais. Legendinė paveikslo istorija buvo siejama su Jogailos pradėtu Lietuvos krikštijimu.

Paveikslas restauruotas Prano Gudyno restauravimo centre. Restauratorėms – Rūtai Kasiulytei, eksperto kvalifikacinės kategorijos molbertinės tapybos restauratorei, ir Gretai Žičkuvienei, eksperto kvalifikacinės kategorijos polichromuoto medžio restauratorei teko nemažas iššūkis: „Paveikslo būklė buvo tikrai kritiška, jis jau buvo ne kartą restauruotas“, – sakė R. Kasiulytė. Pasak jos, drobė buvo sutrešusi, o grunto sluoksnis ir tapyba net patiems restauratoriams priminė tarsi suskilinėjusias ledo lytis.

Restauravimo tarybos nariai atliktiems tyrimo, konservavimo, restauravimo darbams negailėjo pagyrimų. Restauruotas paveikslas grįš į  šiuo metu dar restauruojamą Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (bernardinų) bažnyčios Sokalio Dievo Motinos rusiškosios altorių.

Originalas neišliko

Vienoje iš XIX a. pabaigoje darytų Vilniaus Bernardinų bažnyčios nuotraukų užfiksuota, jog šis paveikslas kabėjo šventovės kairės navos gale esančio šoninio altoriaus pirmame tarpsnyje. Tai Sokalio, arba Rusiškosios Dievo Motinos altorius, skirtas Švč. Mergelės Marijos garbei. Sokalio Dievo Motina – vienas garsiausių malonėmis pagarsėjusių Marijos atvaizdų. Dievo Motinos paveikslas gali būti XVIII a. pradžios, pirmą kartą Bernardinų bažnyčioje paminėtas 1713 m.

Paveikslo kopijų buvo ne vienoje šio ordino šventovėje. Tokios kopijos dar vadinamos kartotėmis. Istorikų duomenimis, originalas šių dienų nesulaukė ir sudegė per gaisrą.

Sovietmečiu, pokario metais, uždarant daugumą bažnyčių, liturginiai reikmenys buvo suvežti į kelias tuo metu Vilniuje likusias neuždarytas parapijas, kur jie buvo sandėliuojami. Jie būdavo paprasčiausiai sukrauti be jokių registro įrašų, tad vėliau nemažai jų iškeliavo įvairiomis kryptimis – jei kuriai parapijai prireikdavo paveikslo ar skulptūros altoriui, atvykęs klebonas tiesiog galėdavo jį išsirinkti.

Kas ta Sokalio Dievo Motina?

Pagrindinėje bažnyčios erdvėje esantis altorių ansamblis pastatytas XVIII a. antroje pusėje. Nors dabartiniai šoninių navų rytiniuose galuose esantys altoriai sukurti vėliau, jie yra vertingi ir saugotini kaip integrali bendro per šimtmečius susiklosčiusio altorių ansamblio dalis. Sokalio Dievo Motinos altorius stovi kairiosios (šiaurinės) navos gale. Tikslus jo pastatymo laikas iki šiol buvo nežinomas. Šaltiniuose minima, kad šioje vietoje altoriaus būta jau XVII a. pirmoje pusėje, bet laikui bėgant keitėsi ir jo titulas, ir meninės formos. Nuo 1663 m. čia stovėjęs altorius buvo skirtas Budslavo Dievo Motinos garbei. 1763 m., rekonstruojant bažnyčios interjerą, jis buvo išardytas, o 1764 m. tapytojas Motiejus (Sluščanskis (?)) ant galinės navos sienos pilka spalva nutapė iliuzinį altoriaus retabulą (analogiškas iliuzinis Švč. Trejybės altorius buvo nutapytas ir pietinės navos gale), kuriame tiesiai ant sienos, negilioje nišoje, buvo pakabinta Švč. Mergelės Marijos Rusiškosios (Sokalio Dievo Motinos) paveikslo kopija. Nuo tada šiam altoriui prigijo Rusiškosios, arba Sokalio Dievo Motinos, titulas.

Paveikslo klajonės

XVII a. I p. paveikslas pateko į Sokalyje (Ukraina) įsikūrusią bernardinų bažnyčią. Bernardinai uoliai skleidė stebuklingojo paveikslo kultą, paveikslo kopijos sklido po šio ordino šventoves. Ilgainiui atvaizdas buvo pramintas Rusiškuoju, tikriausiai dėl ikonų tapybai artimo stiliaus. Įtakos galėjo turėti ir tai, kad Sokalio bernardinų konventas priklausė Rusios provincijai.

Vilniaus Bernardinų bažnyčioje Sokalio Dievo Motinos altorius minimas nuo XVIII a. pradžios, bet iš pradžių jis stovėjo šiaurinės navos vakariniame gale. 1764 m., interjero rekonstrukcijos metu išardžius senąjį altorių, jame buvęs paveikslas perkeltas į naują iliuzinės tapybos altorių šiaurinės navos rytiniame gale.

Tačiau ir šis vėlyvojo baroko iliuzinės tapybos kūrinys iki mūsų dienų, deja, neišliko. 1845–1846 m. Bernardinų bažnyčios būklės aprašyme minima, kad Sokalio Dievo Motinos altorius perdarytas paskutinio remonto metu. Žinoma, kad didelis bažnyčios vidaus remontas vyko 1844-aisiais.

Dar kartą Sokalio Dievo Motinos altorius buvo perstatytas pačioje XIX a. pabaigoje. 1894 m. Bernardinų bažnyčios vizitacijos akte aprašytas Sokalio Dievo Motinos altorius su dviem paveikslais – Sokalio Dievo Motinos paveikslas pakabintas antrame tarpsnyje, o pirmajame – Sapiegų Dievo Motinos atvaizdas, įrengtas 1887 metais.

Švč. Mergelės Marijos su Kūdikėliu (Sapiegų Dievo Motinos) paveikslas iš uždarytos Šv. Mykolo bažnyčios į Bernardinų buvo perneštas tik 1888 metais. Be to, minima, kad stebuklais garsėjęs paveikslas beveik metus buvo slepiamas Šv. Mykolo koplyčioje ir tik paskui pakabintas altoriuje kairės navos gale.

1912 m., Šv. Mykolo bažnyčią vėl grąžinus tikintiesiems, malonėmis garsėjantis Švč. Mergelės Marijos su Kūdikėliu paveikslas grįžo į šią šventovę. Tuomet Bernardinų bažnyčios šiaurinės navos galiniame altoriuje buvo pakabintas paveikslas, vaizduojantis šv. Pranciškų, gaunantį Porciunkulės atlaidus (tikėtina, kad būtent ši drobė ir buvo skirta Sokalio Dievo Motinos altoriui ir kabėjo jame iki atnešant Sapiegų Dievo Motinos atvaizdą, t. y. nuo 1887 iki 1889 m.).

1949 m. uždarius šventovę, altorius buvo apgadintas, jo paveikslai išimti. Sokalio Dievo Motinos paveikslas vėliau pateko į Lietuvos dailės muziejų, kurio rinkiniuose buvo aptiktas ir identifikuotas tik 2012 m.

Drobė kartu su daugeliu Bernardinų bažnyčios paveikslų buvo perduota kurijos žinion – kurijos atstovas paveikslus be jokios apskaitos sukrovė buvusio Vilniaus dominikonų vienuolyno Šv. Dvasios bažnyčioje, kur buvo įrengta laikina uždarytų bažnyčių meno kūrinių saugykla. Paveikslas Bernardinų bažnyčiai grąžintas 2013 m. Šiemet jis pagaliau baigtas restauruoti.

Restauratorė Rūta Kasiulytė prie Sokalio Dievo Motinos paveikslo. Rimvydo Derkinčio nuotrauka