Kiekvienas laikmetis ir susiklosčiusios aplinkybės reikalauja atitinkamų pilietinio pasipriešinimo veiksmų, o stiprybės galime semtis iš istorijos. Knygnešių veikla XIX a., 1918-1920 metų savanorių kovos, pokario rezistencija, Romo Kalantos auka ar 1990-ųjų dainuojanti revoliucija – atsakingi piliečiai yra kūrybiški ir moka pasirinkti, kai reikia imtis lyderystės. Tokias mintis ketvirtadienį Seime vykusiame forume išsakė Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento prie Krašto apsaugos ministerijos (MPPD prie KAM) direktorius Virginijus Vitalijus Vilkelis.
„Istorinis 1990-ųjų momentas nėra trafaretinis, kaip trafaretu neperkopijuosi kitų mūsų istorijoje buvusių pilietinio pasipriešinimo veiksmų. Prisimindami istoriją galime konstatuoti, kad kiekvienas pilietinio pasipriešinimo būdas ir metodas kiekvienam laikmečiui yra skirtingas ir jis būdingas tik tam konkrečiam laikotarpiui, nulemtas konkrečios situacijos“, – forume „Visuomenės pilietiškumas ir sąmoningumas 1991 metais ir dabar“ kalbėjo MPPD prie KAM vadovas V.V.Vilkelis, 1990-1991 m. vadovavęs Kauno apskrities komendantūrai.
V.V.Vilkelis prisiminė, kad 1990-1991 m. atsikuriančioje krašto apsaugos ministerijoje dirbę ar prie strateginių valstybės objektų budėję žmonės nekėlė klausimo apie asmeninį saugumą, neklausė, kas pasirūpins kiekvieno šeima, tačiau stengėsi prisidėti prie valstybės saugumo stiprinimo negailėdami jėgų, laiko, rizikuodami savo gyvybe. Pasak jo, dabartinis laikmetis sudaro galimybes ruoštis pasinaudojant valstybės suteikiamomis galimybėmis.
„Siekiant pasiruošti blogiausiam scenarijui jau dabar piliečiams yra sudarytos galimybės gauti žinių, domėtis ir įsitraukti per šiam tikslui sukurtas pilietinio pasipriešinimo edukacines platformas – specializuotus nuotoliniu ar kontaktiniu būdu vykdomus kursus. Aktyvūs piliečiai taip pat gali jungtis prie Šaulių sąjungos, prie komendantūrų, gali dalyvauti neginkluoto pilietinio pasipriešinimo veiklose, pavyzdžiui, pinant maskuojančius tinklus, kurie siunčiami Ukrainos laisvės gynėjams, liejant apkasų žvakes ukrainiečių kariams, ar dalyvaujant kitoje savanoriškoje veikloje stiprinant Lietuvos saugumą. Kiekvienam piliečiui svarbu susipažinti ir su galiojančia teisine baze – kokios būtų kiekvieno iš mūsų atsakomybės karinio konflikto metu“, – sakė MPPD prie KAM vadovas V.V.Vilkelis.
Ketvirtadienį Seimo Kovo 11-osios Akto salėje vykusiu forumu pradedamas 2026 m. renginių, skirtų Laisvės gynėjų dienos minėjimui, ciklas. Renginyje be V.V.Vilkelio pranešimus taip pat skaitė Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus pareigūnas, Laisvės gynėjas Tadas Vyšniauskas, kuris aptarė Radijo mėgėjų praktiką krizinių situacijų metu, jauna karė, šaulė ltn. Karolina Kinderytė savo kalboje akcentavo, ką jai reiškia Laisvės gynimas. Šiemet forumas sulaukė daugiau kaip 530 jaunųjų svečių iš daugiau kaip 30 mokyklų. Renginyje dalyvavo moksleiviai iš Anykščių, Alytaus miesto ir rajono, Jurbarko, Kauno, Kazlų Rūdos, Lazdijų, Veisiejų (Lazdijų r.), Lentvario, Molėtų, Marijampolės, Kamajų (Rokiškio r.), Pasvalio, Švenčionių, Onuškio (Trakų r.), Vilniaus r. (Buivydžių, Nemėžio), Vilniaus. Į forumą taip pat atvyko jaunieji policijos rėmėjai ir jaunieji šauliai. Renginio dalyviai turėjo galimybę artimiau susipažinti su kinologais ir jų tarnybiniais šunimis, vyko gynybinių robotų, maskuojamųjų tinklų Ukrainos gynėjams, akcijos „Pergalės žvakutė“, Vadovybės apsaugos ypatumų, muitinės darbo veiklos pristatymai.
Arnoldo Kulikauskio nuotr.
xxx
Pateikiame laisvės gynėjo V.V.Vilkelio kalbą:
Prieš 35 metus, tuometinių įvykių verpetas mane stipriai įtraukė. Gal teisingiau būtų pasakyti įsitraukiau pats ir savo noru.
Valia ir ryžtas dominavo, o kodėl? Pasakysiu atvirai – visa tai kilo iš pasąmonės, kuri buvo genetiškai gyva ir, kaip daugelyje mūsų, tuomet laukė tinkamo istorinio momento.
Kalbant apie visuomenės pilietiškumą ir sąmoningumą 1991 metais ir dabar, negalima sudėlioti akcentų, nematant mano paminėtos pasąmonės kodų, kurių sėmėmės iš istorijos ir kas gražiai atspindėta mūsų himno žodžiuose: „Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia“.
Istorinis 1990-ųjų momentas nėra trafaretinis, kaip trafaretu neperkopijuosi kitų mūsų pilietinio pasipriešinimo veiksmų, tokių kaip:
- knygnešių šviesa XIX amžiuje,
- 1918-1920 metų savanorių kovos,
- 1941-ųjų sukilimas,
- pokario rezistencija,
- gėlių vaikų laikmetis su Romo Kalantos auka,
- ir tai, ką minime dabar – 1990-ųjų dainuojančios revoliucijos laikmečio.
Šiuose mano paminėtuose epizoduose matome, kad kiekvienas pilietinio pasipriešinimo būdas ir metodas kiekvienam laikmečiui yra skirtingas ir jis būdingas tik tam konkrečiam laikmečiui ir nulemtas konkrečios situacijos. Čia tiktų du raktiniai žodžiai – TADA ir DABAR.
TADA žiūrėjome to meto nežiniai į akis, matėme ją ir čiupinėjome. Praktiškai neturėdami (ar mažai turėdami) ginklų daug „dirbome krumpliais“ ir stiprinome valią, dirbome tobulėdami dvasiškai. Nepriklausomybės atkūrimo priešaušryje turėjau garbės kartu su bendraminčiais telkti, pradžioje žaliaraiščius, vėliau savanorius Kaune, ir 1990-ųjų lapkritį vadovauti pirmajai nepriklausomos Lietuvos atgimstančios kariuomenės rikiuotei Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje.
DABAR, rodos, mums niekas negrasina, esame NATO ir ES nariai, ženkliai ir matomai investuojame į savo saugumą, o visuomenės pilietiškumo ir sąmoningumo pavyzdžius galime pamatyti realiame gyvenime, kuomet piliečiai susitelkia. Pavyzdžiui, prisiminkime piliečių susitelkimą, kai kilo grėsmė viešajam saugumui – padedant nustatyti Kaune pagrobtos ir garaže laikytos mergaitės buvimo vietą ar Kalniečių parke sulaikant dviguba žmogžudyste įtariamą asmenį. Tai yra tai, kas tiesiogiai veikia mus čia ir dabar.
TADA ekonominės blokados sąlygomis ieškojome būdų ir formų tobulėti ir stiprėti. Jautėme tiek mūsų savivaldos, tiek įmonių ir visuomenės paramą. Reikalas buvo bendras.
DABAR išorines grėsmes vertiname skaitydami „atverstą Ukrainos knygą”. Siekiant pasiruošti blogiausiam scenarijui jau dabar piliečiams yra sudarytos galimybės gauti žinių, domėtis ir įsitraukti per šiam tikslui sukurtas pilietinio pasipriešinimo edukacines platformas. Aktyvūs piliečiai gali jungtis prie:
- Šaulių sąjungos,
- prie komendantūrų,
- gali dalyvauti neginkluoto pilietinio pasipriešinimo veiklose,
- pavyzdžiui, pinant maskuojančius tinklus, kurie siunčiami Ukrainos laisvės gynėjams,
- liejant apkasų žvakes ukrainiečių kariams,
- ar dalyvaujant kitoje savanoriškoje veikloje stiprinant ir Lietuvos saugumą.
Svarbu žinoti ir turimus instrumentus mūsų teisinio reglamentavimo dėžutėse. O ten daug veikų numatyta, mobilizacijos ar karo atveju nereikės, kaip dabar, atsakinėti į klausimus: kur mano vieta? Nes ta vieta bus susieta su to meto situacija ir ji bus prievolinė:
- tai ir būtinieji bei privalomieji darbai,
- laikinas turto paėmimas bei rekvizicija,
- sienų uždarymas ir tiesioginis valdymas,
- kainų reguliavimas ir prekių skirstymas bei resursų – tiek materialiųjų, tiek finansinių perskirstymas.
Galiu jus patikinti, kad visi šie veiksmai yra numatyti Lietuvos teisinėje bazėje, veikimo algoritmai išbandomi pratybose, kurias organizuoja ir kuriose dalyvauja ir mūsų – Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamentas.
TADA rizikuodami savo gyvybėmis, šią riziką investavome į Nepriklausomybę, į ateitį. Nei mes, nei žmonės budėję prie strateginių objektų nekėlėme klausimų: kas pasirūpins mano šeima? Ką galiu prarasti?
DABAR nežiūrint didelio įdirbio, dar turime dirbti stiprindami valią, ryžtą, kad turėtume drąsos priimti reikiamus sprendimus. Kad ir kokie bravūriški norėtume atrodyti, visgi egzistuoja takoskyra tarp dviejų požiūrių – „kas pasirūpins manimi” ir „kur aš galiu prisidėti negailėdamas jėgų ir gyvybės”. Vykdydami pilietinio pasipriešinimo edukaciją, matome, kad nemaža dalis žmonių nori išgirsti ne apie auką ant valstybės aukuro, o apie saugią vietą. O tai, deja, kitas žanras, susijęs su civiline gynyba, sauga ir šioje vietoje turėtume atkreipti dėmesį į poreikį ją stiprinti.
TADA gyvenome tarsi transo būsenoje, kuri šiandien sunkiau suvokiama to nepatyrusiems, nes šiandien rutininiai reikalai neleidžia pilnai suvokti realios grėsmės.
DABAR mūsų yra tiek, kiek yra. Jei reikės kariauti, teks kautis ne kompiuterinių žaidimų ekrane, o realiai su orda, neskaičiuojančia savo žmonių. Ir prisidėti prie valstybės gynybos bus galima ne tik ginklu, o sąžiningai atliekant Lietuvos valstybės institucijų paskirtus darbus, įvairiomis formomis remiant kovojančius mūsų karius. Todėl čia svarbu neprarasti drąsaus tikėjimo savimi ir toliau jį stiprinti. Ir jei reikės mokėti, … mokėti atiduoti tai, ką turime brangiausio.
Šiame kontekste ypač prasmingi Dainavos apygardos partizanų vado Liongino Baliukevičiaus-Dzūko žodžiai: „Ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijome, jei mes nugalėjome mirtį…”
Priminsiu, – kiekvienas laikmetis reikalauja atitinkamų sprendimų.
Paklauskime savęs, kokia būtų Lietuva, jei:
- XIX a. nebūtume turėję mūsų didvyrių knygnešių,
- jei nebūtume turėję 1918-1920 metų laisvės kovų savanorių,
- jei 1941-ųjų sukilėliai, ar pokario partizanai nebūtų Tautai priminę – mes nesitaikstysime su svetimųjų valdžia,
- jei nebūtume turėję dainuojančios revoliucijos
- ar atverstos Ukrainos knygos?
Tie pavyzdžiai rodo, kad tie, kurie MOKĖJO didelę kainą, – jie išliko amžinai gyvi mūsų atmintyje.
Istorija kiekvienai kartai duoda šansą būti drąsiu. Būkime drąsūs!
Ši naujiena parengta pagal Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos informaciją