Vytauto Remeikos tapybos darbų paroda „RUDUO BE ROMANTIKOS“

Nuo spalio 9 d. Alytaus kraštotyros muziejuje veiks Vytauto Remeikos tapybos darbų paroda, kviečiame apsilankyti!

RUDUO BE ROMANTIKOS

„Mėgstamiausias metų laikas – ruduo, todėl kūryboje jis dažnai kartojasi. Mano darbuose romantikos nėra. Aliejinėje tapyboje vyrauja aiškus potėpis, spalvingumas, tepu storą dažų sluoksnį.“ – taip 2008-aisiais leidinio „Alytaus dailė“ sudarytojams pasakojo dailininkas Vytautas Remeika (1935–2017).

Alytaus kraštotyros muziejaus Dailės rinkinyje saugoma tapytojo darbų kolekcija – akvarelės, aliejinės tapybos darbai, skulptūros – iš viso daugiau nei 60 muziejinių vertybių, kurias muziejui perdavė pats autorius.

V. Remeika gimė Užupių kaime, Alovės valsčiuje, Alytaus apskrityje. Įgijęs elektrotechniko laboranto specialybę, dirbo valstybinėje šaldytuvų gamykloje „Snaigė“. Tapybos mokėsi pas vieną žymiausių lietuvių dailininkų modernistų Joną Čeponį, 1984 m. gavusį LTSR valstybinę premiją. Tapo liaudies menininku, parodose dalyvavo nuo 1960-ųjų. Respublikinių akvarelės parodų, Pabaltijo trienalės Rygoje (1992) dalyvis. Surengė individualių parodų Alytuje.

Ištrauka iš knygos „Alytaus dailė“[1]:

Vytautas: „Esu tapytojas mėgėjas. Nors specialių dailės mokslų nebaigiau, bet visą gyvenimą mokiausi ir mokausi iki šiol. Piešiau laisvalaikiu, daugiausia dėmesio skyriau akvarelei. Parodose dalyvaudavau po akvarelistų vėliava, nes tuo laiku man akvarelė geriau sekėsi. Akvarelėje rezultatas išryškėja labai greitai: arba pavyko, arba paveikslas tinka tik prakurams. Negerai, kai menininkas palieka daug prastų darbų. Akvarelę reikia kasdien lieti, kaip smuikininkui groti; padarius pertrauką, man viskas prasideda iš naujo.“

„Vyresniosios kartos dailininko Vytauto Remeikos meninė kalba klostėsi ir sovietiniu, ir permainų, ir nepriklausomybės laikotarpiais. Pasirinkta tematika ir išraiška tokia pat tauri ir aktuali visais laikais. Tai aplinka, kurioje gyvename, kurioje gimėme ir kurią ne žmogus kuria, o atvirkščiai.

V. Remeikos darbuose vaizduojami nuo realizmo nutolę nostalgiški gamtos, žemės, kaimo vaizdai. Ar tai būtų peizažai, ar grynos abstrakcijos, – jie suręsti kompoziciškai tvirtai. Tai – vienas dailininkui būdingų bruožų. Šalta kompozicija kaip pagrindinė minties reiškėja dominuoja, o spalva… (žr. pastabą) Drąsių, grynų, ryškių spalvų potėpiai suvaldyti. Iš dėmių, šviesos ir ekspresijos Vytautas Remeika formuoja (sąmoningai vartoju šią sąvoką) vaizdą. Tapyba jutiminė, apčiuopiama, užuodžiama, netgi muzikali. Žvelgdamas į ją nejučia regi girgždantį žvyrą, vėjo šlamesį, linijų, kreivių, šviesos ruoželių šokis nusineša kažkur tolyn…“

Paroda veiks iki lapkričio 14 d.