DZŪKIJOS NACIONALINIS PARKAS – NUO ŠALTINIŲ IKI LIETUVOS UPIŲ TĖVO NEMUNO

Dzūkijos nacionalinis parkas visai kitoks nei Aukštaitijos ar Žemaitijos nacionalinis parkas. Daugybė susibėgančių upių, jų slėnių čia vagoja Pietryčių Lietuvos smėlingąją lygumą, apsigaubusią bekrašte Dainavos giria. Atrodo, kad upės čia konkursą surengusios: kuri gražiausią slėnį išskaptuos, kuri gražiausią vagą išvingiuos. Ir susirungė visos – nuo didžiausios šalies upės Nemuno iki mažiausios bevardės upelės. Ir kiekvienas slėnis savaip nuostabus, unikalus, tik niekas dar gražiausio neišrinko… Nemunas, Merkys, Ūla, Skroblus, Grūda ir kitos upės teka raiškiais slėniais, pasidabinusiais atodangomis, skardžiais ar terasomis, atsiveriančiais pievomis, o dažniausiai besislepiančiais miškuose.

Kiekviena upė pasakoja vis kitokią istoriją. Viena gražiausių šalies panoramų atsiveria nuo Merkinės piliakalnio. Nepakartojama Merkio – Nemuno santaka. Nemunas čia išplatėjęs, pasidabinęs salomis, į jį įsilieja ilgai tarp miškų ir pievų vinguriavęs Merkys. Unikalus čia ir žemyninių kopų kraštovaizdis, menantis senųjų marių laikotarpį, mintimis nukeliantis į tolimąją Kuršių neriją. Iki šiol žavimės mažai užstatytu miškingu kraštovaizdžiu su archajiškais kaimais, kitomis kultūros paveldo vertybėmis, puoselėjamomis, tęsiamomis tradicijomis.

Kaip kūrėsi nacionaliniai parkai, koks kelias buvo nueitas nuo planavimo iki realaus valstybinių parkų įsteigimo – prisimena Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vyr. patarėja, ilgus metus vadovavusi saugomų teritorijų sistemai, stovėjusi prie mūsų krašto saugomų teritorijų įkūrimo slenksčio Rūta Baškytė.

– Šis kraštas man į kraują įaugęs. Ne paslaptis, kad gimiau Varėnoje. Matyt todėl jis toks artimas, nors pirmųjų savo gyvenimo metų tai ir nepamenu… Matyt todėl man artimiausi šviesūs kerpšilių pušynai, lengvas smėlio pagrindas po kojomis. Prie Skroblaus buvo mūsų nuostabioji vasaros praktika po Vilniaus universiteto geografijos specialybės antrojo kurso. Tai buvo garsioji docentės D. Galvydytės vadovaujama praktika su daugybe įvairiausių nuotykių. Tuomet dar nebuvo nei nacionalinio parko, nei jo rezervato. O mes tarsi buvome ištremti iš miesto šurmulio, atriboti nuo civilizacijos, palikti likimo valiai. Tai buvo mano išsipildžiusi svajonė atlikti praktiką gamtoje, kuo toliau nuo miesto. Tai buvo tikras atradimų, betarpiško pažinimo metas.

Pamenu, kai vienai teko nuo Marcinkonių geležinkelio stoties apie 6 kilometrus per miškus keliauti iki nežinomos vietos, į Rudnelės kaimą. Tuomet mūsų niekas į praktikas nevežiojo, tik inventorius buvo nugabenamas. Mano draugė, atvykusi į praktiką viena diena anksčiau, pasistengė, kad surasčiau kelią per mišką, pririšo juosteles prie medžių, krūmų. Tad iš tiesų man problemos nebuvo, beliko sekti ženklais. O aš priešingai, keliaudama per mišką surinkau visas jos paliktas juosteles. Kai atėjau, nebuvau pagirta. Sulaukiau priekaišto, kam jas surinkau: kaip mes iš to miško išeisim? Ir jos nuogąstavimas nebuvo bergždžias. Kai savaitgalį ėjome į Marcinkonis, tai pataikėme tiesiai į Puvočius…, nes kelių keliukų buvo daugybė. Palapines pasistatėme Skroblaus slėnyje, netoli šio nuostabaus, skaidraus upelio. Gėrėme, maistui naudojome Skroblaus vandenį, jame prasėmės ir maudėmės. O smarkios liūties metu regėjome šviesos stulpą – žaibą, trenkiantį į upelio vidurį. Pasiskirstę grupėmis kiekvieną dieną keliaudavome tyrinėti reljefo, dirvožemio, augalų mums priskirtuose poligonuose. Man su keliais kolegomis teko dešinioji Skroblaus žemupio slėnio dalis iki santakos su Merkiu. Tuomet ir susiformavo mano vertybinis požiūris į būsimą saugomą teritoriją. Skroblaus slėnis buvo unikalus, nuostabus, nepakeičiamas, pats gražiausias, pats įdomiausias pasaulyje.

Gerokai vėliau, 1992 m. teko aktyviai dalyvauti steigiant Dzūkijos nacionalinį parką. Rašėme Aukščiausiosios Tarbybos sprendimo projektą, rengėme nacionalinio parko nuostatų projektą, dalyvavome diskusijose Aukščiausiosios Tarnybos Komitetuose, pačiame šios Tarybos posėdyje. Tuomet specialistų dalyvavimas buvo privalomas. Tekdavo ir pristatyti projektus, ir į klausimus atsakyti. Būdavo, kad ir kojos drebėdavo. Visgi svarbiausia buvo tai, kad man pačiai buvo aišku, kodėl steigiami nacionaliniai parkai. Kai pažįsti vertybes, lengva jas pagrįsti, įtikinti, tai ne iš popieriaus aiškinti. Tuo metu buvo didelis visuomenės palaikymas, visuotinis pakilimas, pritariančių parašų gaudavome šimtais ir tūkstančiais.

Dainavos giria gaubia daugybę susibėgančių upių, išvingiavusių raiškius vaizdingus slėnius. Lygumą skrodžia ir didžiosios Lietuvos upės – Nemunas, Merkys. Saugomas miškingas kultūrinis kraštovaizdis yra išlaikęs žemės reformų mažai pakeistą žemėnaudos struktūrą. Po girią išsibarstę šilinių dzūkų kaimai, dažniausiai prigludę prie upių ar ežerų, išsaugoję savo tradicinę planavimo struktūrą ir savitą nedidelių laukų, pievų bei ganyklų mozaiką.

Žalia pušynų skraistė slepia smėlėtąją Dainavos lygumą su senosiomis žemyninėmis kopomis, vėjo supustytomis buvusių prieledyninių marių pakraščiuose. Dzūkijos kopos labai įvairios – tai ir paprasčiausi smėlio liežuviai, kauburėliai, pavienės kopos su ryškiomis keteromis, šlaitais, sparnais ir sudėtingi kopagūbriai.
Ledynmetis padovanojo šiam kraštui dar vieną išskirtinumą – Lietuvos nacionaliniu akmeniu išrinkto titnago gausą. Titnago gabalai čia atkeliavo kartu su ledyno atplėštais kreidos periodo luitais. Jie dažnai randami tiesiog paviršiuje.

O koks nuotaikingas Ūlos slėnis! Jis toks ryškus, toks žaismingas, su skardžiais, atodangomis, salomis, smėlėtomis pakrantėmis, su įspūdinga Ūlos akies versme, su upėn suvirtusiais medžiais. Tai išskirtinis upės, vis dar tebeformuojančios savo vagą, slėnis. Kaip gera akiai regėti žmogaus veiklos nepakeistą kraštovaizdį. Kaip atsigauna siela įvairiausius žalius, geltonus atspalvius regėdama, upės žaismą stebėdama. Ne kartą teko baidarėmis keliaujant Ūlos slėnį ir pačią upę, jos slėnį pajausti! Ji išties nepakartojama.

Viena labiausiai vingiuotų upių Lietuvoje – Grūda. Šaltinių gausa, vandens tyrumu išsiskiria trumpas bet nepaprastai vandeningas Skroblaus upelis, prasidedantis Margionyse šaltiniuotose Skroblaus ištakose, suformavęs raiškų stačiašlaitį slėnį.

Miškingas plataus Nemuno slėnio kraštovaizdis su besiformuojančiomis salomis. Matomi ir žmogaus veiklos pėdsakai: atviros erdvės, naudojamos žemės ūkio veiklai… Surasti natūralų kraštovaizdį Lietuvoje nėra lengva.

Bendras nacionalinio parko upių ir upelių ilgis yra daugiau nei 300 km. O kur dar šimtai šaltinių, besiskiriančių savo kilme, charakteriu. Nemuno slėnyje regimi žemės gelmėse pradingstantys Panaros kaimo upeliai bei Būkaverksnis, įspūdingas Pakrykštės cirkas, statūs skardžiai, Bajorės, Siuvėjo, Panemunės (Velnio tilto) rėvos, Jonionių griova.

Nacionalinio parko upės neįsivaizduojamos be klykuolių bei didžiųjų dančiasnapių, perinčių pakrančių juodalksnių uoksuose. Prie Nemuno sutinkami ne tik jūriniai ereliai bet ir daug retesnis Lietuvoje rudasis peslys. Miškuose dar kelia tuoktuves tetervinai ir kurtiniai, naktimis galima išgirsti apuokus ir lututes, vilkų kaukimą. Pievose kreksi griežlės, galima klausytis melodingo kukučio upsėjimo. Pastebėtos perinčios laplandinės pelėdos ir po daugelio metų vėl apsigyvenęs gyvatėdis. Merkinės apylinkėse sutinkami baliniai vėžliai, dzūkų vadinami gelažinėmis varlėmis.

Dzūkijos nacionaliniame parke plytinti Dainavos giria yra tik dalis didžiulio miškų masyvo. Nemuno slėnis yra vienas ryškiausių migracijos koridorių Lietuvoje ir Europoje. Nacionaliniame parke gausu pietinio ir pietrytinio paplitimo augalų ir gyvūnų rūšių, kitur Lietuvoje retų ar visai nesutinkamų, atkeliavusių iš Centrinės ir Pietryčių Europos. Sausose smiltpievėse ir kerpšilių aikštelėse žiedus kelia Borbašo gvazdikas, kampuotasis česnakas, čia puikiai jaučiasi smėlyninis eraičinas ir lietuvinė naktižiedė. Dainavos girios pušynai yra išskirtinė vėjalandžių šilagėlių, smiltyninių gvazdikų, smiltyninio laibenio buveinė. Derlingesnėse pušynų augavietėse geltonus graižus kelia kalninė arnika – Karpatų, Alpių ir kai kurių kitų Europos kalnų pievų augalas. Miškai čia yra vieni grybingiausių Lietuvoje.
Gerai įšildomus atvirus upių šlaitus ir sauspieves pamėgo ir daug retų drugių rūšių. Saulėtos ir šiltos atviros slėnių buveinės patinka ir toli nuo savo pagrindinio arealo atklydusiems vabzdžiams.

Dzūkijos nacionalinis parkas išsiskiria etnokultūros paveldu. Tarp sausų pušynų pabirę unikalios senosios medinės architektūros tradicijas išsaugoję kaimai. Jie dar gyvi. Juose skamba dainos, klesti amatai klesti, o medų neša vietinės bitės. Be senųjų tradicinės architektūros kaimų nuobodūs būtų beribiai pušynai. Paprastai kaimo kraštovaizdį įsivaizduojame kaip žemės ūkio laukų, pievų ir sodybų derinį, o čia kitaip. Čia kaimai miškuose pasklidę, o jų gyventojai nuo miško gėrybių priklausomi, mat pievų ir laukų čia labai nedaug. Net gyvulius žmonės miškuose ganydavę…

Pirmųjų žmonių atkeliavusių po paskutiniojo ledynmečio pėdsakus žymi daugybė akmens amžiaus stovyklaviečių. Išskirtiniai Merkinės ir Liškiavos piliakalniai, nuo kurių atsiveria per šimtmečius gamtos ir žmogaus sukurtas kraštovaizdis, Merkinės bažnyčia ir Liškiavos vienuolyno ansamblis. Nuo Merkinės piliakalnio galima apžvelgti pilną panoramą, pradedant nepakartojama Merkio ir Nemuno santaka, tiltu per Nemuną, Stangės upeliuko kloniu ir, žinoma, Merkinės miestelio stogais. Kiekvienu metų laiku, skirtingu oru, netgi kiekvienu dienos metu santakos panorama vis kitokia, bet visuomet žavinga. Nemunas čia išplatėjęs, suplovęs salas. O Merkys, ilgai vinguriavęs tarp miškų ir pievų, pasiekęs savo tikslą, galiausiai įsilieja į didžiausią Lietuvos upę.

Merkinė – vienas žymiausių ankstyvosios Lietuvos valstybės centrų. Merkinės ir Liškiavos apylinkės išsiskiria unikaliais vaizdais, kuriuose į visumą susilieja gamtos grožis, kultūros paveldas ir istorija. Profesoriaus Č. Kudabos žodžiais „Merkinės apylinkių gamtoje aptiksime beveik visus kraštovaizdžio variantus. Reljefo skulptūros bei kraštovaizdžio įvairumu Merkinę pranoksta tik Vilniaus apylinkės. Nėra Merkinėje tik jūros krantų“.

Nemunas ir jo slėnis ties Liškiava visai nepanašus į regėtą prie Merkinės. Viena upė, vienas kraštovaizdžio tipas – ir toks skirtumas. Šimtmečius čia žmogus tikslingai darbavosi. Pirmiausia stačiame Nemuno slėnio šlaite suformavo piliakalnį, pritaikė jį gynybos poreikiams. Vėliau iškilo vienuolynas, tapęs ryškia kraštovaizdžio dominante. Čia žmogaus kūriniai puikiai dera gamtoje, papildo, ją pagyvina. Liškiavos vienuolynas puikiai matomas ir nuo piliakalnio, ir nuo slėnio šlaitų. Tai pavyzdys, kad ir didelio tūrio statinys gali gamtoje derėti, įaugti į ją. Tai pavyzdys mums, kaip harmoningai įsilieti į kraštovaizdį, o ne jį nuneigti, pažeisti. Pastatas, kuris gali atsirasti bet kurioje vietoje, nėra tinkamas saugomam kraštovaizdžiui!

Ypač turtingas nematerialusis kultūros paveldas, garsus tradicinių amatų ir verslų, susijusių su miškų naudojimo kultūra, ir gyvų tradicijų, papročių ir tautosakos lobynu. Šilų dzūkų kaimuose puoselėjamos drevinės bitininkystės, miško gėrybių (grybų, uogų, vaistažolių) rinkimo, medienos ruošos: balanų, štankietų skaldymo, o Merkinėje juodosios keramikos tradicijos. Nacionaliniame parke unikalus J. Gaidžio įkurtas Margionių klojimo teatras. Jame nuo seno vaidina vietos žmonės. Margionių, Mardasavo ir Musteikos kaimuose per Vėlines kapinėse kūrenamas laužas ir giedamos senosios giesmės. Gilias šaknis turi rastinių namų statybos, tradicijos, žvakių liejimas, grikių babkos kepimas. Išskirtiniai kryžiai yra įtraukti į Lietuvos kryždirbystės kelius.