Spalio 19 d. Neries regioniniame parke būrys žygeivių kartu su Lietuvos geografų draugijos nariais paminėjo Europos kraštovaizdžio dieną. Prieš 25-erius metus – 2000 m. spalio 20 d. – Florencijoje (Italijoje) buvo pasirašyta Europos kraštovaizdžio konvencija, o nuo 2017 metų spalio 20-toji minima kaip Europos kraštovaizdžio diena.
Šia proga Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus specialistai pakvietė susipažinti su Neries slėnio gamtiniu ir kultūriniu kraštovaizdžiu Grabijolų kaimo apylinkėse. Būtent čia, ties Grabijolų kaimu, ekspediciją Nerimi 1857 metais vykdęs grafas Konstantinas Tiškevičius, pirmą karta nuo savo kelionės pradžios (t. y. nuplaukęs upe jau daugiau kaip 360 kilometrų) iš pakrantės gyventojų išgirdo upę vadinant ne Vilija, bet lietuvišku jos vardu – Nerimi.
Gerokai seniau, ledyno tirpsmo vandenims srūvant ledyno pakraščiu, dabartinės Neries upės vietoje tekėjo žymiai platesnė ir vandeningesnė upė, suformavusi platų senslėnį, kurio buvusiame dugne ir yra įsikūręs dabartinis Grabijolų kaimas, iki šiol tarsi įaugęs į supantį Neries slėnio kraštovaizdį. Senąją gatvinio rėžinio kaimo struktūrą išsaugoję Grabijolai šiemet švenčia 230 metų kaimo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose jubiliejų. Tačiau šiose apylinkėse abipus Neries upės esanti senovės gyvenviečių bei pilkapių gausa, netoliese stūkstantis Paalkių piliakalnis liudija apie kur kas senesnę Neries slėnio kultūrinio kraštovaizdžio raidą.
Archeologinių vertybių koncentracija, o vėliau ir dvarų (Grabijolų, Zapalinos) bei kaimų įsikūrimas šiose apylinkėse nuostabos nekelia – seni apgyvendinimo židiniai prie Neries upės neretai būna susiję su patogia vieta persikelti per upę bei upės rėvomis. Prieš tokias pavojingas upės atkarpas sielininkams būdavo patogu susiburti į draugę, o ir keliaujančiųjų upe kontrolė tokiose vietose būdavo paprasta ir efektyvi. Būtent čia, vienos iš dvylikos didžiųjų Neries rėvų – Druskinės – prieigose ir yra įsikūrę Grabijolai.
Nuo seniausių laikų šio krašto gyventojų gyvenimas sukosi apie Nerį, mūsų protėviai kur kas labiau buvo susiję su juos supančiu gamtiniu kraštovaizdžiu, negu žmonės šiomis dienomis. Čia buvo ne tik žvejojama, upe keliaujama, plukdomi sieliai ar prekės, tačiau akmenuotoji upė čia buvo ir tam tikro nerimo bei baimės vieta. Mitiniais pasakojimais apipinta ne tik Druskinės (Druskelės) rėva bei žymiausi jos akmenys – Druskinis, Trijų brolių ar Užkeiktų vestuvių, bet ir kairiajame upės krante stūksančios gilių raguvų išraižytos Alkų kalvos, pasakojimuose vaizduojamos kaip svetima, nepažinta ir bauginanti erdvė. Padavimais apipinti ir griovomis tarp kalvų tekantys Saldusis ir Sūrusis ūpeliai, kuriuos čia kirto senkeliai ir per juos vedė tiltai, o šios vietovės šventumą ir kadaise čia plytėjusias sengires mena senolis Alkų ąžuolas – storiausias Neries regioniniame parke (apimtis – 5,12 m). Išlikę vietovardžiai bei pasakojimų turinys iki šių dienų mums iliustruoja, kaip šių apylinkių gyventojai suvokė juos supančią aplinką ir kraštovaizdį.
Susipažinę su Grabijolų kaimo ir buvusių dvarų istorijomis, aptarę Neries upės ir jos rėvų svarbą šio krašto kraštovaizdžio raidai, pasivaikščioję stačiais Alkų kalvų šlaitais bei pasigrožėję rudeniškomis Neries slėnio panoramomis, renginį žygeiviai pabaigė aptarimu prie laužo ir garuojančio arbatos puodelio. Dėkojame visiems dalyvavusiems!
Ši naujiena parengta pagal Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos informaciją