Lietuvos etnografijos muziejus pasidalino liūdna žinia: netekome Jono Markausko – muziejaus draugo, tremties sektoriaus Lietuvos etnografijos muziejuje puoselėtojo.
Jonas Markauskas – tremtinys, gimęs prie Laptevų jūros, „Lapteviečių“ brolijos pirmininkas, inžinierius, visuomenininkas. Be Jono Markausko pastangų ko gero nebūtume turėję tremtinių jurtos kopijos, tremties liudijimų įamžinimo mūsų muziejuje. Dar 1991 m. J. Markauskas kartu su bendražygiais ėmėsi iniciatyvos įkurti muziejuje tremties ekspoziciją – pastatyti jurtą. Ne viskas ėjosi sklandžiai, tačiau jau 1992 m. vasarą ji stovėjo, liudydama apie nežmoniškas tremties sąlygas prie Arkties vandenyno.
Jurta, tremtinių vagonas, kryžiai, koplytstulpiai ir tremtinių pasakojimai traukia tiek lietuvius, tiek užsieniečius, atvykusius į Lietuvos etnografijos muziejų. Čia lankėsi ir prezidentai, ir užsienio šalių žurnalistai, filmavo televizijos, buvo kuriami reportažai, rašomos knygos. J. Markauskas paprastai likdavo už kadro, tiesiog organizavo vizitus, susitikimus su brolijos nariais, dažniausiai su bendražyge Irena Saulute Špakauskiene. Jam buvo svarbu, kad pasaulis išgirstų ir suprastų lietuvių tremtinių išgyvenimus, Lietuvos istorijos faktus.
Kasmet muziejuje rengiami Gedulo ir Vilties dienos minėjimai buvo didysis Jono rūpestis. Prie jurtos susirinkdavo tremtiniai ir jų palikuonys. Jonas buvo pagrindinis šių kasmetinių susibūrimų organizatorius, įkvėpėjas, renginio scenarijaus sumanytojas, visų mylimas ir gerbiamas, paprastas, darbštus ir sumanus. Jo darbai buvo įvertinti: J. Markauskas apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai” Riterio kryžiumi. Dar pernai konsultavomės su Jonu dėl naujo projekto, turėjusio moderniomis technologijomis atskleisti tremtinių buitį ir išgyvenimus. Mums labai truks jo patarimų ir nuoširdaus bendravimo puoselėjant tremties ekspoziciją. Gili užuojauta artimiesiems ir bičiuliams.
Jonas Markauskas. R. Žaltausko nuotrauka
Ši naujiena parengta pagal Lietuvos etnografijos muziejaus informaciją