Šiandien Šalčininkuose gyvenančios Janinos Jancevič namuose šventė – garbaus amžiaus moteris švenčia 100-ąjį gimtadienį. Vis dar žvali, atvira, nuoširdi ir humoro jausmo nestokojanti senolė subūrė savo vaikus, anūkus ir proanūkius, kitus giminaičius. Pasidžiaugti gražia sukaktimi atvyko ir Šalčininkų rajono meras Zdzislav Palevič, Socialinės paramos ir sveikatos apsaugos skyriaus vedėja Regina Sokolovič.
– Esu laimingas šiandien galėdamas Jus pasveikinti su ypatinga sukaktimi. Tai nuostabi diena visai Jūsų šeimai ir mūsų rajono bendruomenei, nes Jūsų gimtadienis – tai ir mūsų rajono istorija. Dėkoju už Jūsų sąžiningą gyvenimą ir darbą, už vaikus ir anūkus. Linkiu Jums stiprios sveikatos, ramybės širdyje ir jaukių akimirkų su artimaisiais. Jūsų gyvenimo kelias – didelis turtas ir įkvėpimas visiems, – kalbėjo meras Zdzislav Palevič sveikindamas jubiliatę.
Šimtametės ponios Janinos turtas – trys vaikai, keturi anūkai, šeši proanūkiai ir vienas proprovaikaitis. Tai nuostabus kraitis, užgyventas per visą amžių. Tačiau jubiliatės šimtmetis paženklintas ir skaudžiais įvykiais: sunkūs karo ir pokario laikai, artimųjų tremtis, sovietų atimti namai, tėvo kapas Kazachstane.
Moteris gimusi ir užaugusi dabartinės Baltarusijos teritorijoje, prie pat sienos su Lietuva, netoli Versekėlės kaimo, taip vadinamame Dubravščiznos viensėdyje, lankė Dailidžių mokyklą. Paklausta, kaip atsidūrė Šalčininkuose ponia Janina pasakoja, kad su savo būsimu vyru, kilusiu iš Čiužiakampio, ji susipažino Benekainių geležinkelio stotyje, o ištekėjusi iš pradžių apsigyveno su juo Sėlose.
– Tėvelis, išleisdamas mane už vyro, kėlė svarbiausią sąlygą – ne turtai, o garbė, – prisimena ponia Janina. – Laikai buvo sunkūs. Vestuvių mūsų namuose nekėlėme, tėvelis bijojo, kad mus ištrems. Vėliau ir ištrėmė tėvelius, brolį su žmona ir mažu sūneliu. Sesuo slapstėsi čia, aš buvau ištekėjusi. Deja, mūsų tėvelio kapas – Kazachstane, o brolis iš Kazachstano persikėlė į Lenkiją, – atvirauja moteris.
Vestuvėms ji puošėsi paskolinta suknele ir bateliais, o žiedus jiedu su vyru nusipirko. Civilinę santuoką pora sudarė Dovgialų apylinkėje (dabar. Baltarusija), o priesaiką Dievo akivaizdoje davė Eišiškių bažnyčioje. Ji taip pat prisimena, kad jos vyras tarnavo Lenkijos kariuomenėje Naujojoje Vilnioje, buvo suimtas ir vežamas į tremtį, tačiau pabėgo.
Po vestuvių Sėlose apsigyvenusiai porai gimė du vaikai – duktė ir sūnus, vėliau jie nusipirko namą Šalčininkuose ir susilaukė trečiojo sūnaus. Ponios Janinos teigimu, tuo metu Šalčininkuose buvo tik viena gatvė. Dabar jų namas prie miesto turgelio palyginus su kitoje gatvės pusėje stovinčiais daugiabučiais yra visai mažytis. Paklausta apie profesiją, ponia Janina atsako, kad dirbo paprastus darbus: dirbo mezgėja, valytoja, vyras taip pat paprastu darbuotoju. Kartu su vyru šeiminiu gyvenimu jiedu džiaugėsi 52 metus.
Nepaisant to, kad ilgus metus ponia Janina gyvena Šalčininkuose, ji prisimena vaikystės namus Dubravščiznoje, Versekėlės kapinaitėse palaidotus senelius, tėvus. Ji apgailestauja, kad tėvelis „liko“ Kazachstane, tačiau jo kapo važiavo tvarkyti brolis su sūnumi. Svarbiausias jos turtas dabar – jo artimieji.
– Aš turiu be galo gerus vaikus ir anūkus, – nuoširdžiai sako poniai Janina.
Šimtas metų – tai turtinga gyvenimo istorija, o kartu ir ištvermės ir stiprybės pavyzdys. Linkime poniai Janinai Jancevič, kad kiekviena nauja diena būtų kupina šviesių akimirkų artimųjų apsuptyje. Būkite sveika ir laiminga!