Š. m. lapkričio 21 d. Baltojoje Vokėje paminėta Lietuvos kariuomenės diena – šventė, kuri sulaukė vietos bendruomenės, mokinių ir karių dėmesio. Šventės akcentai priminė, kad laisvė nėra savaime suprantamas dalykas.
Meninę programą pristatė Baltosios Vokės „Šilo” bei Elizos Ožeškovos gimnazijų mokiniai. Jaunieji atlikėjai dainavo, skaitė eiles apie karius, Tėvynę ir laisvę – vertybes, kurios ir šiandien išlaiko mus vieningus.
Į susirinkusiuosius kreipėsi Šalčininkų rajono savivaldybės vicemeras Valdemar Sliževski.
– Tokia pareiga yra mums visiems reikalinga, nes ji leidžia augti ir tobulėti. Augti kaip žmonėms – savo šeimose ir bendruomenėse, ir kaip piliečiams – savo laisvoje valstybėje. Kas gi sudaro saugumą? Kokie jo komponentai? Svarbūs, be abejo, ištekliai, technologinis pažangumas ir žinių turėjimas. Tačiau svarbus dar vienas dalykas – tai vidinis įsitikinimas. Arkivyskupas G. Grušas pastebėjo, jog pasiruošimas aukotis už Tėvynę reikalauja stiprios dvasios. Dabar vidinės stiprybės reikalauja kiekvienas iš mūsų. Jos išraiška – tai doras elgesys, žodžio laikymasis ir tvarkinga aplinka. Šias vertybes mūsų visuomenėje padeda puoselėti kiekvienas kario priesaiką davęs asmuo, – kalbėjo vicemeras Valdemar Sliževski dėkodamas kariams tai, kad jų pavyzdys įkvepia, padeda ir motyvuoja. – Kaip savivaldybė labai vertiname konstruktyvų bendradarbiavimą, apsikeitimą informacija, sklandžias pratybas, reikšmingos infrastruktūros vystymą. Linkiu, kad pareiga visuomet būtų stiprybės ir jėgų šaltinis. Tegul visus užsibrėžtus tikslus lydi sėkmė, – tęsė jis.
Su Lietuvos kariuomenės diena publiką taip pat pasveikino Rūdninkų karinio poligono viršininkas majoras Šarūnas Kisnierius, linkėdamas stiprybės, ramybės ir bendruomeniško susitelkimo.
Po koncerto prie pramogų centro šventės dalyvių laukė karinės ekipuotės ir ginklų ekspozicija. Tiek vaikai, tiek suaugusieji leidosi į pokalbius su kariais, domėjosi šiuolaikinės kariuomenės technika ir kasdienybe.
Na, ir kaip gi be kareiviškos košės? Kariai vaišino visus norinčius, tad puodas tuštėjo greičiau nei spėta paklausti, ar buvo skanu.
Minėjimas Baltojoje Vokėje tapo ne tik pagarba kariams, bet ir gyvas priminimas, jog bendruomenė ir Tėvynės meilė auga ten, kur ja dalijamasi. Šįkart – dainomis, eilėmis, šypsenomis ir, žinoma, garuojančiu puodu kareiviškos košės.