Valstybinės miškų tarnybos Nacionalinės miškų inventorizacijos (NMI) skyriaus vedėjas Gintaras Kulbokas, atostogaudamas Zakopanėje, miškininko žvilgsniu vertino problemas, su kuriomis susiduria Lenkijos Tatrų aukštųjų kalnų masyvas, apaugęs spygliuočių miškais. G. Kulboko pastebėjimu, šiuose Pietų Lenkijos miškuose iš peties darbuojasi žievėgraužis tipografas, jo pažeistų eglynų matyti labai daug.
Dar vienas pastebėjimas – amalas, kuris Lietuvoje kol kas matomas tik lapuočiuose, Lenkijoje jau parazituoja ne tik pušynuose: G. Kulbokas šį pusiau parazitinį augalą užfiksavo ir eglių lajose.
„Kaip ir Lietuvoje, Lenkijos eglynai turi didelių problemų. Pietų Lenkijoje stebimas vienas didžiausių kalninių eglynų nykimo procesų Europoje – nuo 2015 m. įvairiu laipsniu pažeista daugiau kaip pusė Tatrų eglynų. Didžiausias džiūvimo mastas buvo užfiksuotas apie 2018 m. Vėliau kai kuriose vietovėse procesas sulėtėjo, tačiau pažeistų plotų tebėra labai daug“, – pasakoja G. Kulbokas, žvalgęsis po Zakopanės apylinkių miškus, kurie yra vieni natūraliausių Karpatų kalnų miškų, jų didžioji dalis patenka į Tatrų nacionalinį parką.
„Pastaraisiais dešimtmečiais šiuose miškuose vyksta intensyvūs eglynų pokyčiai, – pastebi miškininkas. – Žemutinėje kalnų juostoje vyrauja buko, kėnio ir eglės medynai, o aukščiau – beveik gryni eglynai. Istoriškai dalis žemesnių aukščių eglynų buvo įveisti po intensyvių XIX-XX a. kirtimų, todėl nemažai medynų yra vienarūšiai ir mažiau atsparūs nepalankiems aplinkos veiksniams. Nusilpusias egles greitai kolonizuoja žievėgraužis tipografas, o po šiltų vasarų jo populiacija ir daromos žalos mastai sparčiai didėja.“
Lenkai, pasakoja G. Kulbokas, pasirinkę natūralios raidos strategiją – didelėje Tatrų nacionalinio parko dalyje į eglynų džiūvimą beveik nesikišama. Nudžiūvę medžiai nekertami, paliekami miške, o žievėgraužis tipografas laikomas natūraliu kalnų miškų ekosistemos elementu. Laikomasi nuomonės, kad gamta susitvarkys pati ir ilgainiui tokiose vietose natūraliai susiformuos įvairesni ir atsparesni medynai.
„Vis dėlto ne visada su tokiu požiūriu norisi sutikti, – sako Valstybinės miškų tarnybos NMI skyriaus vedėjas. – Natūralaus atsikūrimo rezultatai ne visur vienodi. Kai kur po žuvusiais eglynais išties matėme atsikuriančius mišrius medynus, kaip, matyt, ir tikėtasi. Tačiau kitose vietovėse stebėjome ištisus tankius jaunų eglių „šepečius“, o kai kur – beveik vien šermukšnių sąžalynus, okupavusius žievėgraužio sunaikintų eglynų plotus.“
100-150 km į pietus nuo Varšuvos G. Kulboko dėmesį patraukė dar viena miškų problema – amalas. Šis pusiau parazitinis augalas pats vykdo fotosintezę, tačiau vandenį ir mineralines medžiagas ima iš medžio šeimininko. Dėl to retėja medžių lajos, džiūsta šakos, mažėja jų atsparumas sausroms, vabzdžiams ir kitoms nepalankioms sąlygoms.
„Lenkijoje pastaraisiais metais ypač sparčiai plinta pušinis europinio amalo porūšis, kuris jau tapo rimta pušynų problema. Oficialiai teigiama, kad amalo paplitimas nebūdingas eglėms, todėl buvo stebėtina matyti gausiai eglių lajoje, ypač viršūnėse, išplitusį krūmokšnį“, – dalijasi įspūdžiais NMI skyriaus vedėjas G. Kulbokas.
Pasak jo, turime džiaugtis, kad kol kas Lietuvoje vyrauja tik lapuočiuose plintantis amalas: „Tikimės, kad ši pušų ir eglių bėda dar ilgai mūsų nepasieks.“
Ši naujiena parengta pagal Valstybinės miškų tarnybos informaciją