Nuo daiktų, prie žmonių. Įtraukus muziejus su Claire Bown

Rugpjūčio pabaiga. Palangos oro uoste nusileidžia lėktuvas iš Amsterdamo. Lėktuve savo pirmosios pažinties su Lietuva laukia Claire Bown, tarptautinį pripažinimą pelniusi muziejų edukacijos ekspertė. Pajūryje jos laukia susitikimas su Lietuvos valstybinių ir nacionalinių muziejų edukatoriais ir diskusijos apie tai, kaip kurti patrauklias edukacijas senjorams. Claire Bown konsultuoja garsiausių pasaulio muziejų ekspertus, yra knygos ir tinklalaidės „The Art Engager“ autorė, platformos „Thinking Museum®“ įkūrėja. Kilusi iš Jungtinės Karalystės, C. Bown beveik 20 metų gyvena Nyderlanduose ir iš čia keliauja po viso pasaulio galerijas ir muziejus, padeda jiems kurti lankytojams patrauklias, įtraukiančias programas. Muziejų auditorijos smalsumo sužadinimas ir prasmingo ryšio su meno kūriniu užmezgimas yra tie klausimai, apie kuriuos su Claire Bown galima kalbėtis ilgai. Tą ir padarėme, dar tik laukiant kol C. Bown ves kūrybinę rezidenciją „Istorijos visiems: lankytojų įtraukimas ir įsimintinos patirtys muziejuose“, kurią organizuoja muziejinių kompetencijų ugdymo programa „Marta“ ir LNM (Lietuvos nacionalinio muziejaus) rezidencijų erdvė Palangoje „Kūrybatorija“.

Muziejus glaudžiai susijęs su šalies kultūra, tradicijomis. Daug keliaujate, matote skirtingas įstaigas. Prieš dalinant patarimus tikriausiai reikia pažinti kiekvieną vietą atskirai?

Be jokios abejonės. Prieš visas keliones atlieku namų darbus, domiuosi šalimi, į kurią vykstu, kalbuosi su ten gyvenančiais. Vietiniai man padeda suprasti, kokius klausimus turėtume aptarti susitikimo metu. Stengiuosi sužinoti, kaip toli muziejai yra pažengę kuriant įtraukiančias patirtis lankytojams ir matau visko – kai kur sekasi puikiai, o kitur įstaigos vis dar labai konservatyvios.

Turiu būti atidi kultūriniams skirtumams. Pavyzdžiui, vedžiau savaitės trukmės kursus Borneo saloje. Ten turėjau prisitaikyti prie to, kad mokymų metu buvo daromos didelės pertraukos, pietų laikas buvo šventas. Pusryčiaudavome visi kartu, niekur neskubėdami – ten toks laisvas laikas vertinamas, jis jungia bendruomenę. O kitur dažniausiai juk trumpiname poilsio laiką, kad mokymai būtų kuo efektyvesni.

Kai tik pradėjau savo veiklą prieš daugiau nei 10 metų, susidurdavau su nemažai pasipriešinimo. Muziejuose dirbantys edukatoriai ir jų vadovai nenorėjo priimti mano pasiūlymų tiek Nyderlanduose, tiek ir kitur Europoje. Šiandien situacija jau pasikeitusi, yra daugiau atvirumo.

Esu ne kartą girdėjusi nuomonę, kad gero meno reklamuoti ir pristatinėti nereikia, jis pats ras savo kelią auditorijos link. Ką apie tai manote?

Sudėtingas klausimas. Mums, muziejų edukatoriams, kartais sunku įsijausti į auditorijos nuotaikas. Kartais galvojame, kad jie žino daugiau, nei žino iš tiesų, kad jiems pavyks interpretuoti meno kūrinius savarankiškai. Bet taip yra ne visada. Griauti šį įsitikinimą yra viena iš mano darbo dalių. Noriu suteikti žmonėms įrankius, kuriuos naudodami jie galėtų stebėti ir interpretuoti meno kūrinius savarankiškai.

Norėčiau tikėti, kad geras meno kūrinys ras žiūrovą savaime, be edukatoriaus ar kito profesionalo pagalbos. Tačiau kur kas praktiškiau būtų suteikti muziejų lankytojams žinių, kurios padėtų įsitraukti į ekspozicijas. Tiesa tokia, kad ne visi žmonės muziejuose jaučiasi patogiai, ne visi žino, kaip ten elgtis, ko ieškoti. Arba galvoja, kad suprasti meną galės tik turėdami tos srities aukštąjį išsilavinimą. Mano tikslas – atverti tokiems žmonėms kelią į nuostabių muziejų kolekcijų pažinimą.

Muziejai turi galvoti apie tai, kaip savo erdvėse sukurti socialinį, psichologinį komfortą. Didelė dalis muziejų yra nejaukios, tarsi kažko iš tavęs reikalaujančios erdvės. Stebiu muziejų lankytojus ir matau, kaip pasikeičia jų elgesys– staiga jie ima šnabždėtis, vaikščioti už nugaros sunėrę rankas. Tai stereotipinis elgesys, kuriam pasiduodame atsidūrę muziejuje. Norisi tai keisti, paversti muziejų į namus panašesne erdve.

Prie kokių klausimų ir temų savo darbe jums tenka grįžti vėl ir vėl? Kokių pamokų vis neišmokstame?

Tokių tikrai yra. Mėgstu sakyti – ryšys pirma, turinys paskui (connection before content). Istoriškai, muziejai savo dėmesį skiria visų pirma kolekcijai, jos rinkimui, saugojimui. Muziejai yra apie daiktus, eksponatus, tik po to apie žmones, kurie į tuos daiktus žiūri. Bendraudama su edukatoriais bandau šią eilės tvarką pakeisti – ką galėtume daryti, kad pirmiausia galvotume apie žmogų, ryšį su juo?

Ši problema ypač ryški ekskursijų po parodas metu. Įsivaizduokime – muziejuje dirba nepaprastai išprusęs gidas, kuris 15 metų mokėsi visko, ką galima išmokti apie konkrečią muziejaus kolekciją. Šiam žmogui reikia per valandą savo išmintį perteikti grupei lankytojų – labai dažnai tokiais atvejais tos žinios ir tampa svarbiausiu dalyku, bet taip užveriamos galimybės bet kokiai improvizacijai. Lankytojai nė neturi kur įsiterpti su savo klausimais, programoje tai nenumatyta. Bet jeigu ryšys su lankytoju yra prioritetas, viskas keičiasi. Gidui tampa įdomu, ką žino lankytojas, o ne jis pats. Muziejaus edukatoriui svarbu nepamiršti, kad tai, kas tau atrodo įprasta, kitam gali pasirodyti neįtikėtina.

Kitas dalykas, tai pačios ekspozicijos rengimas. Kuratoriai daug galvoja apie eksponatus, jų išdėstymą, apšvietimą, istorijos pasakojimą. O kas pagalvoja apie parodos lankytoją? Kaip jis įeina į pastatą, kas jį pasitinka? To pasigendu.

Laikui bėgant, supratau, kad edukatorius gali mokytis kiek nori, žinoti viską apie į lankytoją orientuotas muziejų programas, bet jeigu jis ar ji nebus nuoširdžiai susidomėję lankytoju ir tuo, ką jam pasakoja, nieko nebus. Labai svarbu, ką apie savo darbą galvoja patys edukatoriai, ar jie jaučiasi kompetentingi, ar netrūksta motyvacijos.

O jeigu motyvacijos trūksta, kaip siūlytumėte ją susigrąžinti?

Kaip tik apie tai buvo naujausias mano tinklalaidės „The Art Engager“ epizodas – kaip neprarasti smalsumo. Dabar labai palankus metas apie tai mąstyti, nes vasaros pabaiga daug kam siejasi su naujais tikslais, mokslo metų pradžios jausmas turi savyje motyvacinį užtaisą. Kaip jį išsaugoti?

Muziejuose dirba daug savo veiklą aistringai mylinčių žmonių, dėl to jie labiau linkę perdegti, prarasti motyvaciją. Vienintelis mano patarimas – rūpintis savimi. Permąstyti turimą darbo krūvį. Pabandyti pažvelgti į meno kūrinius naujai. Juk jeigu kiekvieną dieną esi toje pačioje salėje su Mona Lisa, galų gale ji tampa tik Mona Lisa… Esu įkūrusi lėtojo žiūrėjimo klubą ir šią veiklą rekomenduoju visiems edukatoriams. Stebėti kūrinius iš lėto – daug ką keičianti patirtis. Iš naujo pamatai spalvas, simbolius, linijas. Kai žvilgsnis atbunka nuo ilgo darbo su meno kūriniais, visada pravartu juos apžiūrėti su kitais kolegomis, jie padeda atnaujinti požiūrį. Verta pastebėti ir muziejų lankytojus – jų elgesys gali būti labai iškalbingas, jis padės suprasti, kaip žmonės jaučiasi tose erdvėse, kurios jums tokios įprastos.

Žiūrėti lėtai – didelė prabanga, kai laiko mažai. Lankantis muziejuje norisi viską pamatyti, apibėgti visus aukštus ir sales, o ne stovėti prie vieno kūrinio…

Tiesa, žiūrėti į kūrinį lėtai nėra lengva. Vidutiniškai prie vieno kūrinio žmogus praleidžia nuo 2 iki 30 sekundžių. Išstovėti minutę jau yra iššūkis! Man pažįstamas šis jausmas, kai norisi pamatyti viską ir tai nėra blogai. Bet stabtelėti gali būti tikrai vertinga, sulėtėjus pamatome visai kitus dalykus. Žinoma, kišenėje esantis telefonas mus nuolatos skubina… Galima sakyti, kad pusvalandžio pasivaikščiojimas muziejuje be telefono yra radikalus pasipriešinimo aktas skubančiam pasauliui!

Be telefono muziejuje sunku, ypač jeigu ten yra fotogeniškas kūrinys, kurį taip norisi įkelti į „Instagramą“…

Meno kūrinio fotografavimas yra viena iš įsitraukimo formų. Telefonas praverčia ir kai norisi vaizdą priartinti kameros pagalba, nes plika akimi nesimato detalių. Negaliu nurodinėti žmonėms, koks yra teisingai būdas lankytis muziejuje, bet žinau, kad yra lankytojų, ieškančių patirčių, į kurias galėtų įsitraukti be telefono ir interneto. Muziejus yra puiki vieta atsijungti nuo visų įrenginių, prietaisų, nutildyti pranešimus ir patirti visai kitus dalykus. Ne visada palaikau muziejų sprendimus aklai pasikliauti technologijomis, įdarbinti žmonių telefonus, nes ir pati ieškau kuo daugiau galimybių patirti pasaulį be telefono rankoje. Muziejai tikrai galėtų išnaudoti galimybę ir pasinaudoti proga tapti nuostabia erdve už ryšio zonos ribų.

Minėtoje jūsų tinklalaidės „The Art Engager“ serijoje kalbėjote apie smalsumą ir tai, koks natūralus šis dalykas yra vaikų gyvenime. Smalsumo jiems netrūksta, tereikia jį nukreipti teisinga linkme. Tačiau į Lietuvą atvykote su muziejų edukatoriais kalbėtis apie visai kitą auditoriją – vyriausius muziejų lankytojus, senjorus. Dalis jų tikrai yra smalsūs, tačiau kiti jau „viską matė“. Kaip sužadinti jų smalsumą?

Dažniausiai muziejų edukacinės programos skirtos vaikams, mokinių grupėms. Kai savo veiklos pradžioje pristatydavau įvairius lankytojų įtraukimo metodus, sulaukdavau reakcijų, kad tai puikūs įrankiai, kuriuos galėsime panaudoti su vaikais. Bet taip nėra! Jie skirti visiems, o kai kuriais atvejais yra net svarbesni suaugusiems. Brandūs lankytojai jau turi švietimo sistemos suformuotą pažinimo modelį – sėdi klasėje, klausai mokytojo. Juos reikia iš naujo mokyti įsitraukti, dalyvauti. Tai aktualu ir kalbant apie senjorus.

Apskritai, pasaulis išgyvena vienišumo krizę. Situacija nebuvo gera dar iki pandemijos, bet po jos reikalai dar suprastėjo. Ir taip nedaug progų išeiti turėję žmonės dar labiau užsidarė namuose – renkasi maistą išsinešimui užuot ėję į restoraną, žiūri filmą namuose, o ne kino salėje. Grįžti į muziejus lankytojai taip pat neskuba – pastebiu, kad tik dabar, labai pamažu į muziejus grįžta priešpandeminiai lankytojų srautai. Vienatvė, socialinė atskirtis yra ypač aktuali senyvo amžiaus žmonių problema. Muziejus gali tapti vieta, kuriančia progas susitikti, pažinti, kurti ryšį tyrinėjant meno kūrinius. Kol kas matau, kad senjorų įtrauktis yra neišnaudota muziejų galimybė.

Žinoma, gali būti, kad muziejus deda visas pastangas, tačiau patys senjorai nedrįsta išbandyti naujų dalykų. Tokiems abejojantiems muziejų lankytojams noriu pasakyti tik viena – jūs jau turite visus įrankius, reikalingus gerai muziejinei patirčiai. Jei tik praleistumėte keletą minučių žiūrėdami į meno kūrinį, netrukus pajustumėte, kaip pradeda kilti klausimai. Ką galvoju apie šį kūrinį? Kokius jausmus jis pažadina? O gal man nuobodu? Kodėl? Kviečiu suteikti sau daugiau laisvės interpretuoti meno kūrinius muziejuose savaip.

Bet juk taip norisi tuos kūrinius interpretuoti „teisingai“, tiksliai žinoti, kokia buvo autoriaus žinutė.

Lankantis muziejuose kviečiu nepamiršti, kad viskas, ką ten matote, yra požiūrio klausimas. Tai, kaip atrodo paroda, kokie kūriniai ten eksponuojami, lemia kuratoriaus, dizainerių, menininkų, edukatorių požiūris. Tam įtaką daro ir tai, iš kur atsiranda parodai organizuoti skirtos lėšos. Kodėl lankytojas negali turėti dar vieno, savojo požiūrio? Muziejuje gali būti labai smagu pasiduoti šiam nuomonių, skirtingų požiūrių žaidimui. Tai daug įdomiau, nei ieškoti vienintelio teisingo būdo interpretuoti parodą.

Turite 15 metų darbo patirties – per tą laiką gyvenimas pasaulyje ir Europos žemyne tikrai pasikeitė. Ar keičiasi ir muziejai, ar jie reaguoja į tai, kas vyksta pasaulyje, ar gyvena ramiame savo prabangių kolekcijų burbule?

Bendraudama su nuolatos muziejuose dirbančiais edukatoriais išgirstu pasikartojantį pastebėjimą, kad lankytojus tikrai pakeitė pandemija. Muziejų darbuotojams tenka susidurti su daugiau agresijos, diskusijose girdisi daugiau kraštutinių nuomonių, lankytojai drąsiau nei bet kada išsako poliarizuojančius, prieštaringus teiginius. Pastebiu, kad tiems edukatoriams, kurie neturėjo progų pasimokyti, išklausyti kursų, tampa vis sunkiau suvaldyti nenuspėjamas lankytojų grupes. Bendra atmosfera nemaloniai įkaitusi. Sunku nuspėti, ar grįšime į praėjusius laikus, ar ši poliarizacija tęsis toliau. Gera žinia, kad muziejai gali išnaudoti šią situaciją ir tapti idealia debatų, nuomonių susikirtimo, kitų požiūrių pažinimo vieta.

2023-2025 metais Lietuvos nacionalinis muziejus įgyvendina centralizuotą nacionalinių ir valstybinių muziejų profesionalams skirtą muziejinių kompetencijų ugdymo programą „Marta“. Programą finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.