„Paveldo atradimų” rubrikoje pasakojame apie Lietuvai reikšmingus paveldo objektus, esančius užsienyje. Šįkart – apie vieną iš objektų, kuris dėl Rusijos sukelto karo ir paveldui keliamos sunaikinimo grėsmės 2023 m. buvo netgi įtrauktas į UNESCO pavojuje esančio paveldo sąrašą (UNESCO World Heritage in Danger). Tai Kijevo Pečorų laura. Apie tai kalbėjomės su Kijeve gyvenančiu skulptorium, Ukrainos nacionalinės gvardijos kariu Olesiu Sidoruku, šiuo metu dar vis dirbančiu prie Pečorų lauroje statomo paminklo Konstantinui Ostrogiškiui, Oršos mūšio 1514 m. laimėtojui.
Kijevo Pečorų laura, dar vadinama urvų (olų) vienuolynu, yra viena svarbiausių religinio ir kultūrinio paveldo vietų Ukrainoje. Vienuolynas įkurtas XI a. Kijevo Rusios laikais. Kijevo Rusia – viduramžių valstybė, gyvavusi Europoje nuo IX iki XIII a. vidurio.
Į kompleksą įeina ne tik bažnyčios, bet ir daugybė didžiulių požeminių urvų su religinėmis vietomis bei šventųjų palaikais. Į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą yra įtrauktas ne tik Kijevo Pečorų lauros vienuolyno kompleksas, kaip atskiras objektas, bet Pečorų laura kartu su Kijevo Šv. Sofijos katedra ir jai priklausančiais vienuolynais. Visi šie objektai dėl Rusijos sukelto karo ir paveldui keliamos sunaikinimo grėsmės 2023 m. yra įtraukti į UNESCO pavojuje esančio paveldo sąrašą (UNESCO World Heritage in Danger), siekiant atkreipti pasaulio dėmesį.
Paminklas Konstantinui Ostrogiškiui
Kijevo Pečorų laura Lietuvai svarbus objektas yra dėl daugelio priežasčių: čia palaidota daug su Lietuva susijusių asmenybių (jis net vadinamas Gediminaičių panteonu), o šiuo metu Pečorų lauros vienuolyne esančiame Uspenjės sobore jau beveik baigiamas atkurti XVI a. čia stovėjęs, bet iki mūsų dienų neišlikęs paminklas Pečorų lauroje palaidotam Oršos mūšio laimėtojui Konstantinui Ostrogiškiui (1460–1530).
1514 m. įvykęs Oršos mūšis, kuriam vadovavo K. Ostrogiškis, buvo vienas svarbiausių LDK pergalių prieš Maskvos didžiąją kunigaikštystę, kai žymiai mažesnės LDK pajėgos, sumaniai panaudoję taktiką, sugebėjo laimėti prieš daugiau kaip dvigubai didesnes Maskvos pajėgas. Mūšis laikinai sustabdė Maskvos agresiją prieš LDK.
Po Oršos mūšio K. Ostrogiškis, kaip LDK etmonas ir Oršos pergalės vadas, gavo privilegijas statyti stačiatikių cerkves LDK teritorijoje, įskaitant Vilnių. Jam vadovaujant ir dėkojant Dievui už pergalę Oršos mūšyje 1514 m. buvo pradėtos statyti Švč. Trejybės cerkvė, dabartinė Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčia ir bazilijonų vienuolynas (Aušros Vartų g. 7) bei Šv. Mikalojaus cerkvė Didžioji g. 12.
K. Ostrogiškis buvo vienas didžiausių stačiatikių rėmėjų LDK ir Rytų Ukrainoje, o Pečorų laura – viena svarbiausių stačiatikių šventovių Rytų Europoje. K. Ostrogiškio paminklas Kijevo Pečorų lauroje byloja apie sąsajas tarp LDK ir Kijevo kunigaikštystės.
Kijeve atkuriamas XVI a. šedevras
Kai Kijeve lankiausi 2016 m., tada skulptoriaus O. Sidoruko dirbtuvėse mačiau paminklo Konstantinui Ostrogiškiui maketą. Darbai truko keletą metų. Pirmasis paminklo sukūrimo etapas buvo baigtas ir atidengtas 2021 m. rugpjūtį, Ukrainos valstybingumo atkūrimo 30-mečio proga, dalyvaujant Lietuvos Prezidentui Gitanui Nausėdai.
„Šiuo metu esame baigę visus paminklo heraldinės dalies gipsinius modelius. Dėl finansavimo stokos dirbame labai lėtai. Kiekvienais metais nedidelę dalį gauname ir iš Lietuvos vyriausybės. Taigi, po truputį judame į priekį. Kaip ir anksčiau, projekto kuratorius išlieka paramos fondo „Kunigaikščių Ostrogiškių karūna“ steigėjas, Ukrainoje gyvenantis lietuvis verslininkas Robertas Gabulas. Darbas labai sudėtingas, tai bus vienintelis Renesanso pavyzdys Ukrainoje. Tiesą sakant, mes iš itališko raudonojo ir baltojo marmuro atkuriame XVI amžiaus šedevrą. Paminklo aukštis – 75 m. Mes ir toliau dirbame Kijeve. Dabar, žinoma, tai daug sunkiau, nes esu Ukrainos nacionalinės gvardijos karys. Be to, turiu karinių įsipareigojimų“, – pasakojo O. Sidoruk, į Lietuvą atvykstantis trumpiems susitikimams ar šventėms.
Paminklą O. Sidorukas kuria kartu su skulptorium Borisu Krylovu bei pagalbininkais. Šie skulptoriai dirbtuvėse Kijeve sukūrė Lietuvoje jau atidengtus paminklus: „Laisvės karys“, filosofui Vydūnui Klaipėdoje (prie šių paminklų dirbo ir skulptorius Arūnas Sakalauskas), kunigaikščiui Aleksandrui Jogailaičiui, visuomenininkui Petrui Vileišiui Kaune, poetui Bernardui Brazdžioniui Pasvalyje, taip pat dvi atminimo lentas Vilniuje, Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčioje – Konstantinui Ostrogiškiui bei Juozapatui Kuncevičiui.
Kaip pasakojo O. Sidorukas, renesanso stiliaus paminklas K. Ostrogiškiui sobore buvo pastatytas 1579 m. Iki mūsų dienų neišliko. „Jis buvo sunaikintas du kartus. Pirmą kartą – XVI amžiuje per gaisrą, antrą kartą – 1941 m., kai sovietų kariuomenė susprogdino Uspenjės katedrą. „Mes ne restauruojame, o kuriame iš naujo, remdamiesi sunaikintaisiais. Prie jo sukūrimo koncepcijos dirbo Ukrainos ir Lietuvos istorikai, – pasakojo O. Sidorukas. – Atkuriant pagrindiniai mūsų orientyrai buvo klasikiniai XVI a. pavyzdžiai Italijoje ir Lenkijoje“.
Beje, Kijevo Pečorų lauroje, Tolimosiose olose, yra palaidotas Teodoras (Fiodoras) Ostrogiškis – Konstantino Ostrogiškio prosenelis, dalyvavęs Žalgirio mūšyje.
2016 m. besilankant Kijeve ir darant interviu dienraščiui „Lietuvos žinios“, tuo metu apie paminklo K.Ostrogiškiui atstatymą man pasakojęs Nacionalinio Kijevo Pečorų lauros istorijos ir kultūros draustinio generalinis direktorius, istorijos mokslų daktaras Liubomiras Michailinas sakė: „Ostrogiškio asmenybė tokia spalvinga, kad mes net neabejojame antkapinio paminklo jam atstatymo reikalingumu. Visuomenė ir mokslo žmonės pritaria sumanymui jį atstatyti jo istorinėje vietoje – Kijevo Pečorų lauros Uspenjės sobore. Atkurti paminklą planuota dar 2000 metais, kai buvo atstatytas 1941 m. susprogdintas Uspenjės soboras. Tačiau daug laiko prireikė buvusio soboro interjero bei labai brangaus ikonostaso atkūrimui. K. Ostrogiškis daug lėšų yra skyręs Pečorų laurai atstatyti, didžia dalimi finansavo ir soboro ikonostaso sukūrimą“.
L. Michailino teigimu, tokio didelio ir puošnaus antkapinio paminklo, kaip K. Ostrogiškiui, ne tik sobore, bet ir apskritai Ukrainoje nėra. „ Jis išsiskiria ne tik savo dydžiu, tai meno šedevras, iš brangių medžiagų sukurtas pagal to meto tradicijas. Įtariame, kad jį galėjo sukurti koks garsus skulptorius, tik neturime tai įrodančių dokumentų. Manome, kad tai darbas to paties italų meistro, kurio du paminklai stovi Tarnuve Lenkijoje, užsakyti taip pat K. Ostrogiškio sūnaus“, – pasakojo L. Michailinas.
Gediminaičių panteonas
Kijevo Pečorų lauros vienuolynas yra ne tik svarbus stačiatikių krikščionybės centras slavų pasaulyje, tai kartu ir LDK stačiatikių centras. Ant Uspenjės soboro fasado pavaizduoti tie asmenys, kurie finansavo ir kitokiais būdais prisidėjo prie Pečorų lauros suklestėjimo. Tarp jų yra ir Gediminaičių.
Vienuolyną daug kartų buvo apiplėšę, niokoję užpuolę totoriai. Tada vienuoliai persikeldavo į olas. Po vieno iš tokių antpuolių vienuolyną ir jame esantį Uspenjės soborą 1470 m. atstatė Kijevo kunigaikštis Simeonas Olelkovičius. Tai asmenybė, artimai susijusi su Lietuva – Lietuvos valdovų Gediminaičių atstovas, valdęs Kijevą LDK sudėtyje, LDK kunigaikščio Algirdo anūkas.
S. Olelkovičiaus tėvas – Kijevo kunigaikštis Vladimiras Algirdaitis, Algirdo sūnus iš pirmosios santuokos. Kijevo Pečorų lauroje palaidotas ir S. Olelkaičio tėvas, ir pats Simeonas Olelkaitis. Abiejų kapų vietos tiksliai nėra žinomos, bet pagal laidojimo tradiciją siejamos su Artimaisiais urvais.
Nors Pečorų lauroje nepalaidota, bet simboliškai su šiuo vienuolynu per savo sūnus Kijevo kunigaikščius siejama ir kunigaikštienė Julijona Tverietė – antroji Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo žmona, Lietuvos kunigaikščio didžiojo ir Lenkijos karaliaus Jogailos motina. Julijona laikoma viena svarbiausių stačiatikybės globėjų LDK.
Po kunigaikščio Algirdo mirties 1377 m. LDK rytinių žemių valdymas buvo padalintas sūnums ir kitiems dinastijos atstovams. Jogaila Kijevą valdė nuo 1370 m., būdamas tik 20-ties, iki 1382 m. Teigiama, kad dažnai valdžią deleguodavo savo atstovams.
Kitas Algirdo ir Julijonos sūnus Skirgaila, Jogailos brolis, taip pat siejamas su Pečorų laura. Skirgaila Kijevą valdė nuo 1395 m. Jis taip pat rėmė Pečorų lauros vienuolyną, stačiatikių veiklą. Pečorų lauros vienuolyno palaidojimų sąraše minima, kad Skirgaila čia palaidotas 1397 m.
Kaip pasakojo L. Michailinas, jau pavyko identifikuoti penkiolika Pečorų lauroje palaidotų Gediminaičių – žymių LDK istorinių asmenybių. Šalia jų palaidoti ir jų šeimos nariai. Todėl palaikų gana daug. Pečorų lauroje galima matyti didelius stendus su čia palaidotųjų Gediminaičių vardais, nupiešta jų kapaviečių schema.
Artimosiose olose palaidota ir Julijona Alšėniškė – XVI a. gyvenusi stačiatikių bažnyčios šventoji, garsios LDK Alšėniškių giminės atstovė. Manoma, kad ji buvo Alšėnų kunigaikščio Jurgio dukra. Julijona garbinama kaip moterų globėja. Šventosios kultą XVII a. iškėlė metropolitas, LDK patriotas, Chotyno mūšio dalyvis Petras Mohyla, vienuolynui vadovavęs nuo 1637 m. Moterų palaikai Pečorų lauroje – išskirtinis reiškinys. Dalis Julijonos Alšėniškės palaikų perkelta į cerkvę Alšėnuose (dabartinė Baltarusija).
„Kijevo Pečorų lauros istorijos ir kultūros draustinis – tarsi didelis bendros mūsų šalių istorijos puslapis, – sakė L. Michailinas. – Jis lankytojus traukia dar ir dėl to, kad Rytų Europoje yra tik penkios lauros (laura – aukščiausias vienuolyno statusas). Kijevo Pečorų laura – pati seniausia. 20 ha ploto vienuolyne yra 144 architektūros paminklai, seniausi pastatai – XII amžiaus. Dalį draustinio sudaro veikiantis vyrų vienuolynas“.
Parengė Jūratė Mičiulienė
Kijevo Pečorų laura. Uspenjės soboras, kuriame atkuriamas paminklas Konstantinui Ostrogiškiui. Skulptorius Olesis Sidorukas prie paminklo maketo 2016 m. Jau atkurta pagrindinė paminklo dalis iš raudono marmuro. Olesio Sidoruko ir Jūratės Mičiulienės nuotraukos
Ši naujiena parengta pagal Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos informaciją