“Paveldo atradimų” rubrikoje pasakojame apie Lietuvai reikšmingą kultūros paveldą, esantį užsienyje.
Netoli Obelių Rokiškio rajone kirtus Lietuvos–Latvijos sieną, Latvijoje galima aplankyti Lietuvos karių, žuvusių 1919–1920 m. kovose už Lietuvos Nepriklausomybę, kapus. Tarp Eglainės ir Subatės kaimų buvusio Červonkos kaimo kapinėse iš tolo galima išvysti 1932 m. pastatytą beveik 7 m. aukščio paminklą Lietuvos kariams. Jau tradicija tapo kiekvienais metais Vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, įvairioms lietuvių bendruomenėms uždegti atminimo žvakutes.
Pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį Lietuvoje sutvarkius žuvusių savanorių kapus Lietuvoje, 1929 m. pradėta rūpintis Lietuvos karių kapais, esančiais Latvijos teritorijoje. Ši misija pavesta iš Rokiškio valsčiaus kilusiam karininkui Petrui Jakštui (1899–1988). Lietuvos konsulatas Daugpilyje, vietinių lietuvių draugijos bei pavieniai liudytojai surinko ir suteikė žinių apie kariuomenės dalinių žuvusius karius, jų palaidojimo vietas. Padedant vietos lietuviams, latvių valdžiai ir kariuomenei, kariuomenės štabo spaudos darbuotojas, kapitonas P. Jakštas ir Eglainės „Šviesos“ draugijos sekretorius, Eglainės gyventojas Konstantinas Kupšanas (jis vėliau ir sovietmečiu rūpinosi paminklo išsaugojimu) iš laukų bei pamiškių surinko mūšių su bermontininkais metu Lietuvos ir Latvijos pasienyje žuvusių ir skubotai užkastų karių palaikus. Palaikai viename karste buvo palaidoti sutvarkytose Červonkos kapinėse 1931 m.
Tada sumanyta ir pastatyti čia paminklą žuvusiesiems Nepriklausomybė kovose. Skulptorius Stasys Stanišauskas Kaune padarė paminklo detalių formas ir sutiko atlikti visus dailės darbus statant paminklą. 6,5 m aukščio betoninis paminklas pastatytas per 3 savaites. Viršuje – stilizuoti spinduliai, Vytis ir žuvusio kario atvaizdas, o lietuvių ir latvių kalbomis užrašyta: „Žuvusiems Lietuvos kariams 1919–1920 m.“ Apatinėje paminklo dalyje lietuviškai – „Keleivi, pasakyk Lietuvai, kad mes žuvome gindami Tėvynę“.
Paminklas iškilmingai atidengtas 1932 m. spalio 2 d. Paminklą pašventino ir Mišias prie jo laikė kunigas klebonas Stulginskas. Dalyvavo Lietuvos ir Latvijos karo vadovybė, dvylikto Lūkštos pėstininkų pulko Garbės kuopa, įvairių organizacijų atstovai ir daugybė žmonių iš Lūkštos, Rokiškio ir Zarasų apskričių.
Vėliau, kai Kaune buvo sumanyta įrengti paminklą Nežinomam kareiviui, būtent iš šių Červonkos kapinių buvo atvežti ir perlaidoti nežinomo kareivio palaikai. Apie tai išsamiai aprašyta P. Jakšto prisiminimuose (skaityti straipsnio pabaigoje).
Iš amžininkų prisiminimų
Kaip 1932-ųjų „Trimite” rašė Augustinas Gricius, „padauguvyje likusių kapai taip ir buvo po kraštą išmėtyti, kitur užslinkę, kitur apgriuvusių kryželių pažymėti, kitur ir daržovėmis užsodinti .[…] Čia buvo surinkti visų pirmų devynių Lietuvos pėstininkų pulkų, kovojusių su bolševikais, 86 karių kaulai ir palaidoti Asarne, Bebrynėje, Iliūkstėje, Subate, Šventėje. 30 pilkų kryželių pastatyta Červonkoje”.
Šio paminklo istorijos vingius aprašė ir Lietuvos kariuomenės kapitonas, vėliau pasitraukęs iš Lietuvos kariuomenės, nuo 1943 m. nelegaliai gyvenęs Latvijoje, kraštotyrininkas, bibliofilas, buvęs Lietuvos kariuomenės štabo spaudos darbuotojas P. Jakštas:
„Žuvusiųjų karių, palaidotų laukuose ir miškuose, palaikai buvo iškasti ir surinkti į didelę, specialiai padarytą dėžę-karstą. Lašų valsčiaus valdyba pasiūlė juos palaidoti Červonkos kaimo katalikų kapinaitėse, sausame gražiame pušynėlyje, netoli Ėglainės geležinkelio stoties, prie Ėglainės–Subatos vieškelio. Ten netoli Lietuvos siena. Laidotuvių apeigų buvo pakviestas Subatos klebonas kunigas Stulginskas, kilęs iš Žemaitijos […] Įvyko kuklios, liūdnos laidotuvės. Dalyvavo tik keliolika apylinkės lietuvių. Tačiau birželio 28 d., baigus tvarkyti kapus, įvyko iškilmingas kryžių pašventinimas ir pamaldos už žuvusius bei mirusius karius“.
P. Jakštas aprašė ir paminklo pastatymo istoriją. 1932 m. gautas Latvijos vyriausybės sutikimas. Betoninio paminklo statyba kainavo 4445 litus. Šis paminklas nebuvo sunaikintas ir sovietiniais laikais.
Rokiškiečių pastangos
Per daugelį metų ir paminklas, ir kryželiai, veikiami vėjo, lietaus, pradėjo irti, trupėti. Daugelį metų paminklu rūpinosi 1988 m. įkurta 1919–1920 m. Lietuvos savanorių kapų Rokiškio rajono bendrija ir jos pirmininkė Rimantė Norvaišienė. Apie paminklą Lietuvos kariams, žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę, R. Norvaišienei sovietmečiu papasakojo jos tėvas, parodė ir paminklo nuotrauką, kurią suplėšė, bet dukros paprašė nepamiršti šitų kapų.
R. Norvaišienės vadovaujamos karių kapų priežiūros bendrijos rūpesčiu 1995 m. buvo restauruotas Červonkos paminklas ir pastatyti nauji paminkliniai kryžiai, kapai uždengti marmurinėmis plokštėmis. Tais metais buvo iškilmingai pagerbti žuvusieji. Renginyje dalyvavo per 2000 Lietuvos ir Latvijos žmonių, grojo du kariniai orkestrai, laisvės gynėjus pagerbti atvyko abiejų valstybių krašto apsaugos ministrai, o savanoriai į Dauguvą leido vainikus.
Červonkos kapinėse palaidota apie 30 karių. Tai tik dalis žuvusiųjų karžygių. Kariuomenės dalių, dalyvavusių Dauguvos fronte, archyvai per karą nukentėję, ir nerasta reikiamų žinių apie žuvusius karius.
Žuvusių už laisvę savanorių kapų paieškos, kurias vykdė Rokiškio rajono sąjūdiečiai, ir mūsų krašte, ir kaimyninėje Latvijoje buvo sėkmingos. Bendradarbiaujant su Latvijos istorikais, ieškant informacijos archyvuose, bendraujant su pasienio gyventojais, minėta bendrija atrado ir iki šiol prižiūri 35 Lietuvos karių savanorių kapus mūsų rajone: Aleksandravėlėje – 10, Obeliuose, Tumasonyse, Bagdoniškyje – po 2, Degeniuose, Gediškiuose, Žiobiškyje, Panemunyje – po 1, taip pat 56 kapus Latvijoje – Červonkoje, Subatėje, Ilūkstėje, Šventėje, Daugpilio Grivos kapinėse.
Ypač daug informacijos apie pagarbą žuvusiesiems už Tėvynę R. Norvaišienė rado kraštiečio P. Jakšto prisiminimuose. Jie buvo publikuoti „Gimtojo Rokiškio“ internetiniame puslapyje grokiskis.lt.
Nežinomų karių kapų tradicija Europoje
P. Jakštas atsiminimuose „Amžinybės vainikas“ pateikė istorinę įvykių apžvalgą, pasakojo, kaip ir nuo kada Europoje buvo pradėta rūpintis žuvusiųjų kapais, kaip pradėta įamžinti nežinomų karių palaikus:
„Jau senų senovėje žuvusieji už Tėvynę būdavo pagerbiami. Antai senovės graikai įrengdavo kenotafus, t. y., tuščius kapus, triskart šaukdavo žuvusiojo vardą ir kviesdavo jo vėlę apsigyventi jam įrengtame kape ar paminkle.
Kenotafai išliko iki šių laikų, tik kiek kitokio pavidalo. Antai po Pirmojo pasaulinio karo Klaipėdos vokiečiai buvo įrengę tokias kapines miesto pušyne prie kareivinių, kur dabar yra miesto parkas. Kiekvienam iš Klaipėdos kilusiam čia pastatytas kryžiukas, nors jų kūnai ilsėjosi Prancūzijos, Belgijos, Rusijos laukuose, Vokietijos kolonijose Afrikoje arba jūrų ir vandenynų gelmėse. O kapinių viduryje stovėjo didelis dirbtinio granito paminklas su žuvusio kario skulptūra…
Deja, minėtos kapinės ne tiek pagerbė žuvusius karius, kiek ugdė krašto vokiškumą. Tačiau jokiu būdu negalima dėl to kaltinti tų, kurių pavardės buvo įrašytos ant kryžiukų. O jų buvo apie 200. Dabar tų kapinių nebėra (…).
Tuojau po karo buvo pradėta tvarkyti karių kapus ir statyti paminklus. Pirmąjį pastatė anglai 1919 m. Be to, buvo sumanyta vietoje kenotafų įrengti Nežinomo kareivio kapą. Pradininkai, berods, buvo prancūzai. Minėdami 1918 m. lapkričio 11 d. Komjono miške pasirašytos vokiečių kariuomenės kapituliacijos antrąsias metines, Paryžiuje, po Triumfo arka, jie iškilmingai palaidojo kautynių lauke rastus nežinomo kareivio palaikus. Prie kapo įžiebė amžinąją ugnį. (…)
Nežinomo kareivio kapas tapo tautos šventenybe, visų už Tėvynę žuvusių karių simboliu. Užtat per tautines šventes čia jie prisimenami, pagerbiami. Draugiškų valstybių atstovai ir delegacijos, atvykusios į sostinę, padeda vainikus, tuo pareikšdami pagarbą visai tautai. Kiekvienas tautietis, stovėdamas prie kapo, gali manyti, kad čia guli jo tėvas, sūnus, brolis, giminaitis, kuris žuvo toli nuo gimtinės.
Pirmajame pasauliniame kare pralaimėjusios valstybės, Vokietija ir Austrija, Nežinomo kareivio kapo neturi. (Juk pagerbiami tik nugalėtojai, o ne nugalėtieji. Nežinomo kareivio kapas būtų simbolizavęs nugalėtąją kariuomenę).
Žuvusieji kariai pagerbiami ir kitokiais būdais. Antai prieš Pirmąjį pasaulinį karą Austrijai priklausančioje Rovereto pilyje pakabintas didžiulis varpas, nulietas iš italų ir jų priešų patrankų ir pavadintas Žuvusiųjų varpu. Kasdien 20 val. šiuo varpu skambinama 5 minutes. Taip pagerbiami visų tautų ir tikybų žuvę kariai.
Antai prie Ipro, kur 1914–1918 m. vyko žiauriausios kautynės ir 1916 m. vokiečiai pirmą kartą panaudojo cheminį ginklą – nuodingąsias chloro dujas, pastatė Pergalės arką ir prie jos įrengė vadinamą Atminimo salę. Ten surašyti vardai visų 58 600 karių, žuvusių prie Ipro miesto ir upės.“
Sukurti tipiniai paminklėliai
Kaip prisiminimuose rašo P. Jakštas, visi savanorių kapai paženklinti tipiniais paminklėliais – kryželiais su saulės spinduliais: „Tuojau po Pirmojo pasaulinio karo vokiečiai ėmė tvarkyti savo karių kapus. Tatai paskatino ir lietuvius. 1927 m. buvo sudaryta komisija karių kapams tvarkyti. Į ją paskyrė administracijos pulkininką leitenantą V. Augustauską, majorą Šlapiką ir mane. Pirmiausia nutarta prie kiekvieno kareivio kapo pastatyti cementinį kryžių, kurio projektą padarė žinomas Lietuvos skulptorius Antanas Aleksandravičius. Su tuo projektu mane pasiuntė pas dailininką Adomą Varną. Radau jį namie nesveikuojantį ir begulintį lovoje. Projektą jis pagyrė, bet patarė pridėti stilizuotus spindulius, kaip ant medinių kryžių, kuriuos sėdėdamas lovoje ir nupiešė. Galutinį kryžiaus projektą pavirtino Krašto apsaugos ministras.
Lietuvos karių kapai daugiausia tvarkomi visuomeniniais pagrindais. Padėdavo vietinių kariuomenės įgulų kareiviai, šauliai, pavasarininkai, mokiniai. Kryžius gamindavo karo kalėjimo kaliniai. Karių kapų tvarkymo reikalams valstybės biudžetas kasmet skirdavo 10 tūkst. litų. Sutvarkytus kapus globodavo ir prižiūrėdavo mokyklos bei vietinės visuomeninės organizacijos.
Aptvarkius karių kapus Lietuvoje, susirūpinta ir kapais, esančiais už Lietuvos Respublikos ribų – okupuotame Vilniaus krašte ir Latvijoje. Buvo padarytas medinis kryžiaus modelis (1:3) ir kontrabandos keliu nugabentas į Vilnių. Ten vietinio vokiečio cemento dirbtuvėje gamindavo tokius pat kryžius kaip Lietuvoje, o kapus tvarkė lietuvių skautai, padedami vietinių gyventojų“.
Žuvusiųjų ieškota daug kur
Kaip prisimena P. Jakštas, 1929 m. pradėta rūpintis Lietuvos karių kapais, esančiais Latvijos teritorijoje: „Iš kariuomenės dalių, dalyvavusių Dauguvos fronte, buvo surinktos žinios apie ten žuvusius karius, Lietuvos konsulatas Daugpilyje ir vietinių lietuvių draugijos suteikė žinių apie mūsų karių kapus. 1931 m. birželio 12 d. automašina, sunkvežimiais ir trimis kareiviais nuvykau į Ėglainę, kur mus sutiko ir visą laiką lydėjo, daug padėjo iš Daugpilio įgulos komandiruotas kavalerijos pulko eskadrono vadas kapitonas Drikitis, kilęs iš Subato apylinkės, Lašų valsčiaus viršaitis sulatvėjęs lietuvis Dombrovskis, valsčiau valdybos narys lietuvis Garška ir kiti naudingi žmonės.
Dalis karių buvo palaidota katalikų kapinėse, o vienas net kažkur bažnytkaimio šventoriuje, kur paprastai laidodavo tik kunigus. Ten jų palaikus ir palikdavo, tik pastatė iš Kauno atgabentus cemento kryžius, o kapus apdėdavo cementiniais blokais. Tačiau daugiausia karius laidodavo ten, kur jie žūdavo: miškuose, laukuose, daržuose. Tie, kuriuos aptiko ginklo draugai ar gailestingi vietos lietuviai, buvo palaidoti žmoniškai: su drabužiais ir batais, jiems pastatyti mažiukai kryžiukai su įrašais, kurie per dešimtmetį jau buvo nublukę. Atkasus kape dar kai kur buvo galima rasti drabužių ir avalynės likučių, sagų, maldaknygių, rožančių, aliuminio šaukštų ir, žinoma, kaulų.
O tų žuvusių karių, kurie liko priešo pusėje, kapai žymiai skyrėsi: be kaulų, juose daugiau nieko nebuvo. Gailėta jiems ir gilesnės duobės. Matyt, jų kūnai vos žemėmis buvo apipilti. Ypač buvo graudus vienas kapas netoli Dauguvos upės, prieš Lyksnos miestelį. Pasak vietinių gyventojų, ten palaidotas nežinomos dalies kareivis Antanas Balčiūnas. Išeidamas į naktinę lauko sargybą, apsiskutęs, apsiprausęs, persivilkęs švarius marškinius, atsisveikinęs ir pasakęs: „Turbūt nebegrįšiu.“ Iš tikrųjų ir nebegrįžo. Paskui iš priešo kareivių žmonės sužinoję, kad jis buvęs sunkiai sužeistas, pribaigtas ir užkastas artilerijos sviedinio išraustoje duobėje. Atkasus kapą, pasirodė, kad jo lavonas buvo apverstas gana stambiais vos žmogui pakeliamais akmenimis. Kai kurie kaulai buvo sutraiškyti. Toks žiaurus vaizdas ne vienam išspaudė ašaras.“
Palaikai į Lietuvą gabenti kontrabanda
Nedaug kas žino, jog būtent Latvijoje rasto nežinomo kareivio palaikai tapo visos Lietuvos nežinomo kareivio simboliu, o kaulai per sieną gabenti kontrabandos keliu. Apie tai P. Jakštas rašė savo prisiminimuose:
„Baigus statyti Červonkos paminklą, dailininkas Stanišauskas grįžo į Kauną, o aš dar pasilikau baigti tvarkyti kapus, atsiskaityti su darbininkais, medžiagų tiekėjais ir padėkoti tiems, kurie mums padėjo. Lašų valsčiaus viršaitis Dombrovskis pakvietė mane į Šėderę atsisveikinimo vakarienei. Mudu su Garška važiavome į Šėderę. Pravažiuojant vienkiemį tarp Ėglainės ir Šėderės, iš kiemo išbėgo vienmarškinis basas žmogelis, lietuvis, paklausė, ar iš Lietuvos, ir papasakojo, kad jo lauke esąs palaidotas Lietuvos kareivis ir ten naktimis vaidenasi. Nuėjome į pakrūmį. Valstietis parodė kapo vietą. Deja, jokios žymės nebuvo – nei kauburėlio, nei įdubimo, ir jau augo kelių centimetrų storio baltalksniai. Aš labai skeptiškai pažiūrėjau, bet dėl visa ko paprašiau kastuvo, norėdamas įsitikinti, ar ten kasinėta žemė.
Kastuvas atsitrenkė į kažką kieta. Nuėmus velėną, pasirodė žmogaus rankos kaulai. Rankų būta viršum galvos. Matyt, žuvusįjį atvilko, paėmė už rankų, ir apdėjo žeme. Nurovėme krūmus, surinkome kaulus. Nei drabužių, nei batų, nei kitko nelikę. Vienkiemio šeimininkas atnešė švarų maišą. Piemenukas surinko kaulus. Įsidėję maišą į vežimą, temstant nuvažiavome į Šėderę, kur jau buvo susirinkę visi svečiai ir nekantravo šeimininkė. Atsiprašėme dėl pavėlavimo, bet kad važiuojame su žmogaus kaulais – nutylėjome.
Kadangi kitą dieną baigėsi mano komandiruotė ir turėjome grįžti į Kauną, nebegalėjome organizuoti tinkamų laidotuvių. Garškos tėvas padirbo dėžutę, sudėjome kaulus, nuvežėme į Červonkos kapines, kur darbininkas Kupšanas, lietuvis iš Ėglainės, dažė kryžius, ir užkasėme palaikus prie kryžiuko Nežinomam kareiviui.
Sekant kitų valstybių pavyzdžiu, 1934 m. buvo sumanyta įrengti Lietuvoje Nežinomo kareivio kapą. Visur tokie kapai buvo sostinėse, o mes, lietuviai, jų neturėjome – užgrobė lenkai, ir nebuvo aišku, kada atgausime. Todėl valdžia nutarė Nežinomo kareivio kapą įrengti laikinojoje sostinėje, Kaune, prie Karo muziejaus.
Mane pakvietė į Kariuomenės štabą ir pavedė parūpinti Nežinomo kareivio kaulus. Pasiūliau parvežti iš Červonkos karių kapų. Jokios kariuomenės dalis sąrašuose nebuvo nurodyta, kad toje apylinkėje būtų žuvęs mūsų karys. Niekas iš vietinių gyventojų nežinojo nei jo vardo, nei pavardės. Pagailėta jam net iškasti duobę ir žmoniškai palaidoti. Antrą kartą irgi palaidotas paskubomis be prideramų apeigų. Tačiau norint pervežti kaulus, reikėjo gauti Latvijos vadžios leidimą, o iki iškilmių liko tik apie porą savaičių. Todėl pasiūliau palaikus pervežti per sieną kontrabandos keliu.
Parašiau laišką į Ėglainę Kupšanui, kuris dalyvavo užkasant tuos kaulus ir kai kada versdavosi kontrabanda. Klausiau, ar nesutiktų slaptai pernešti per sieną dėžutę su kaulais ir palikti ją netolimoje Noreikių geležinkelio stotelėje pas pasienio apsaugos policijos baro viršininką. Už tai pažadėjau 50 litų. Jis tuojau sutiko. Prie laiško pridėjau vizitinę kortelę, kurioje nurodžiau keistos „kontrabandos“ tikslą ir kada atvažiuosiu į Noreikius jos pasiimti.
Deja, Kupšanas pernešė palaikus diena anksčiau. Mat jam tą naktį buvo patogiau. Policijos viršininkas buvo išvykęs, todėl Kupšanas maišą paliko pas šeimininkę.
Kitą rytą šeimininkė, kaip visos Adomo ir Ievos dukterys, nesitverdama smalsumu išėmė iš maišo dėžutę ir atidarė. O siaube! Vietoj kontrabandinių prekių išvydo žmogaus griaučius. Žaibo greitumu žinia pasklido ne tik stotelėje, bet ir jos apylinkėse. Pagaliau vyresnysis policininkas, perskaitęs mano kortelę, puolė į stotį, manydamas, kad aš jau esu atvažiavęs rytiniu traukiniu. Kadangi pagal nuostatus palaikai geležinkeliu turi būti vežami atskirame vagone, tai į Noreikius tą dieną buvo užsakytas vagonas. Geležinkeliečiai suko galvas, ką krašto apsaugos ministerija sugalvojo vežti…
Sutartą dieną, dar prieš saulės tekėjimą, atvažiavau į Noreikių geležinkelio stotelę ir nustebau, matydamas perone keliasdešimt žmonių – vyrų, moterų ir vaikų, tiek, kiek apskritai stotelėje nebuvo gyventojų. Mat daugelis norėjo įsitikinti, ar aš tikrai atvažiuosiu. Išlipdamas iš vagono, išgirdau susirinkusiųjų gilų atodūsį: „Ak!“. O kai geležinkeliečiai iš prekinio vagono iškėlė karstą su Vyties kryžiumi, visi subėgo prie jo.
Atvažiavo Kupšanas. Dėžutę su kaulais įdėjome į karstą, o karstą – į vagoną. Mokytojo Mikėno rūpesčiu tuojau buvo nupintas eglišakių vainikas. Prie vagono durų prikalė ir pintą kryželį. Geležinkelietis uždarė vagono duris, užplombavo. Vyrai pagarbiai nusiėmė kepures. Moterys šluostėsi ašaras.
Atėjo ir Ėglainės keleivinis traukinys. Prie jo prikabino vagoną su Nežinomo kareivio kaulais. Taip Tėvynė sutiko tą vargšą Lietuvos kareivėlį, kurio net kaulai iki tol neturėjo tinkamos vietos ir ramybės. Padėkojęs Kupšanui ir visiems noreikiškiečiams, atsiprašęs juos už sudrumstą ramybę, įsėdau į vagoną. Garvežys trim ilgais švilpimais pagerbė nepaprastą keleivį – Nežinomą kareivį.
Iš Kauno geležinkelio stoties Nežinomo kareivio karstą nulydėjo į Šv. Mykolo Archangelo bažnyčią. Laidotuvės vyko per Kariuomenės šventę, lapkričio 23 d. Pamaldoms laikyti buvo pakviestas tituliarinis arkivyskupas Pranciškus Karevičius, buvęs žemaičių vyskupas, tikras Lietuvos patriotas. Atvyko Valstybės prezidentas, ministrai, užsienio valstybių diplomatai ir karo atstovai, kariuomenės vadovybė, arkivyskupai J. Skvireckas ir P. Karevičius, vyskupas P. Būčys ir kiti aukštieji dvasininkai. Nežinomo kareivio kaulai buvo palaidoti garbingiausioje vietoje – priešais paminklą kariams, žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę. Tai buvo labai kuklus paminklas, sukrautas iš lauko akmenų, surinktų ir atvežtų iš tų vietų, kur vyko kautynės su priešais. Prie paminklo stovėjo akmeninis aukuras, kuriame buvo iškaltas lotyniškas sakinys: „REDDE, QUPD DEBES“ („Atiduok, ką privalai“).
Paminklas Červonkos kapinėse. „Lietuva senose fotografijose“, Iš Petro Kaminsko archyvo. Virginijos Pauliukaitės nuotrauka
Parengė Jūratė Mičiulienė
Ši naujiena parengta pagal Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos informaciją