Pirmieji archeologiniai Birštono krašto duomenys apie žmonių gyvenimą mus pasiekia iš mezolito ir bronzos amžiaus. Tada verstasi medžiokle, žvejyba, žemės ūkiu, maistinių augalų ir šaknų, uogų rinkimu.
Birštonas mena laikus, kai jame lankydavosi, posėdžiavo, priiminėjo svečius, medžiojo jo apylinkėse Lietuvos didieji kunigaikščiai, karaliai Jogaila, Vytautas, Žygimantas Kęstutaitis, Kazimieras, Aleksandras ir kiti. Iš Lietuvos metrikos, čia viešėjusių svečių užrašymų, kitų šaltinių žinome, kad mūsų valdovai turėjo turtingą virtuvę, naudojo net užsienio šalių produktus bei prieskonius.
Mums ne mažiau svarbus yra valstiečių kulinarinis paveldas, neretai mus pasiekiantis iš seniausiųjų laikų. Senąjį kulinarinį paveldą, be abejonės, kiek paveikė ir kitų kultūrų įtaka, atsivežtiniai augalai, jau šimtmečiais augantys Lietuvoje, kurie jau laikomi „savais“.
Dalis Nemuno kilpų regioninio parko teritorijos (iki Nemuno) priskiriama Dzūkijos, mažesnė dalis už upės – Sūduvos regionams. Žmonės iš abiejų Nemuno pusių save laiko suvalkiečiais arba dzūkais, vieni kitus vadindami „zanemunščikais“. Dzūkiškojo regiono dalyje teko domėtis laukiniais augalais, naudojamais maistui. Taigi, pradėkime nuo geriausiai žinomų augalų.
„RŪČKA“ – VALGOMOJI RŪGŠTYNĖ
Anksti pavasarį smėlėtoje dirvoje pasirodo maži ,,rūčkų“ – valgomųjų rūgštynių lapeliai. Žmonės naudojosi pirmaisiais žalumynais, stengėsi tuoj pat naudoti maistui. Ir vasaros metu bandą ganantys piemenukai mielai valgydavo rūčkų lapelius, šeimininkės virdavo rūčkų sriubą. Maistui tiko žali, nesugraužti vabalų lapeliai. Paprastai sriubą virdavo su mėsa, bulvėmis, kai kur ir morką įtarkuodavo, rūgštynių lapais, druska, pipirais, lauro lapeliais. Į išvirtą sriubą dėdavo kietai virtų, susmulkintų kiaušinių. Svogūną apkepdavo su spirgučiais, karštus pildavo į išvirtą sriubą. Sriubą pasigardindavo grietinėle ar rūgščia grietine.
Žiemai ruošdavo sūdytas rūgštynes. Lapelius supjausto ir sutrina su druska, po to sugrūda į medinį indą, suslegia, užbarsto druska. Vėliau rūgštynes dėdavo į stiklainius. Iš sūdytų rūgštynių ruošdavo šaltą sriubą su grietine, pienu, kiaušiniais, svogūnais. Valgydavo su karštomis bulvėmis. Atkreipkite dėmesį, kad laukuose užaugusi rūgštynė visiškai kitokio skonio, kvapo, negu užauginta darže!
DIDŽIOJI DILGĖLĖ
Tai labai vertingas augalas, nuo ankstyvo pavasario jauni, minkšti stiebeliai su koteliais naudojami maistui. Tradiciškai verdama mėsiška sriuba, dedama mėsos, kauliukų ar gabalėlis skilandžio, smulkintų bulvių, druskos. Apvirus mėsai dedamos smulkintos dilgėlės, galima pridėti ir rūgštynių lapelių, pipirų, lauro lapelį. Svogūnas apkepamas taukuose, galima įtarkuoti morką. Išvirta sriuba „užspirginama“, dedama susmulkintų kietai virtų kiaušinių, grietinės. Deja, ne visada šeimininkės turėdavo mėsos, todėl sriubą ir be mėsos išvirtą užspirgindavo, sriubon supildavo nors vieną plaktą kiaušinį. Valgydavo su bulvėmis, juoda duona.
Vasarą taip pat galima virti dilgėlių lapų sriubą. Sriuboms reikia skinti tik viršūnėlių lapelius, prieš pjaustant juos nuplikyti verdančiu vandeniu. Atkreipkite dėmesį, kad augančių pavėsyje, prie vandens telkinių dilgėlių lapai yra sultingesni. Labai pravartu prisirinkti dilgėlių sėklų ir pasidžiovinti žiemai. Sėklos – puikus priedas mėsiškų sriubų paskaninimui.
PAPRASTASIS KMYNAS
Tai vienas iš seniausiai žinomų ir plačiai įvairių tautų vartojamų laukinių augalų. Kmyno tėvynė – Egiptas. I m.e.a. vertingą augalą aprašė graikų farmacininkas Dioskoridas, o XI a. garsus persų gydytojas Avicena kmyną gyrė kaipo vaistažolę nuo eilės ligų.
Ši aromatinga vaistažolė Lietuvoje plačiai paplito natūralioje gamtoje, tačiau pastaraisiais metais dėl gyvulininkystės sumažėjimo sparčiai nyksta, kitose šalyse auginama ūkiuose. Maistui bei vaistams naudojami kmynų lapai, sėklos. Rudeniop, apnokus sėkloms moterys kmynus rinko pievose prieš šienapjūtę, rišdavo į pundus ir džiovindavo pasvirnėse, ant kluonų sienų. Kai žaliava išdžiūsta – sėklas nukulia mediniais kočėlais ant paklodžių. Sėklas laikydavo drobiniuose maišuose, sausoje šiltoje vietoje. Naudodavo labai plačiai: raugiant kopūstus visuomet pildavo kmynų, verdant dilgėlių lapų sriubą dažna gaspadinė berdavo į sriubą. Dzūkės iš rūgštaus karvės pieno varškės spausdavo daug sūrių. Į varškę būtinai berdavo kmynus. Ypač buvo puikūs džiovinti sūriai su kmynais. Šeimininkės kepdavo ruginę duoną ant ajerų lapų, minkydamos ruginę tešlą būtinai pildavo kmynų sėklų. Šeimininkės vasaros metu gamindavo girą iš džiovintų duonos plutų ir visuomet į girą pildavo kmynų nuoviro. Vasarą, po sunkaus darbo, labai sveika atsigerti tokios giros, sakoma, kad ji nuovargį atima. Nemuno pakrantėse žvejai pasigavę daugiau šviežios žuvies, ją pasisūdydavo su kmynais ir išsikepdavo kitą dieną, taip paiilgindavo mėsos galiojimo laiką. Moterys greitesniam vartojimui su kmynais sūdydavo paukštieną, o kepant sausainius, pyragus visada prie jų virdavo kvapnią kmynų arbatą su medumi. Tarpukario miesteliuose veikiančiose arbatinėse, klebonijose kmynai buvo viena iš populiariausių arbatų. Tiesa, dėl jos vartojimo pasitaikydavo komiškų situacijų. Kaimo vaikinai, pašiepdavo dvasininkus, esą jiems vartojant kmynų arbatą būna lengviau laikytis celibato. Taip gimė neteisingas mitas, nes augalo cheminių medžiagų sudėtis niekaip nepatvirtina kmynų įtakos lytinio pajėgumo susilpnėjimui. Pats metas paprastojo kmyno rebilitacijai. Visi, įskaitant kūdikius ir senelius, galime drąsiai naudoti kmynų arbatą. Ji labai pritinka prie blynų, sūrių, pyragų gaminių. Žinoma, neužmirškime ir liaudies medicinos patarimo, kad „kas per daug – nesveika“. Arbatas reikia vartoti įvairių rūšių, virti pakaitomis.
Aptarėme tris bene plačiausiai Birštono krašte maistui naudojamus laukinius augalus, raginame atkreipti dėmesį, o prie progos kažką pasirinkti ir pasigaminti.
Informaciją parengė Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų kultūrologė Rita Balsevičiūtė ir Nemuno kilpų regioninio parko grupės lankytojų centro adminstratorė Rosita Dargienė
Ši naujiena parengta pagal Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos informaciją