Spalio 9-ąją Lietuvos muitinė mini atkūrimo metines. Šiemet – jau 35-ąsias. Kartu šią sukaktį švenčia ir trys pareigūnės – Dovilė Kraulaidienė, Giedrė Daugėlienė ir Alina Tuguši, visus šiuos metus ištikimai tarnaujančios valstybei ir liudijančios, kaip keitėsi muitinė bei pati Lietuva.
Iš sporto – į muitinę
Muitinės departamento generalinio direktoriaus pavaduotoja Dovilė Kraulaidienė savo karjerą pradėjo 1990 m. gruodžio 17 d. Vilniaus teritorinėje muitinėje. Pradėjusi nuo inspektorės pareigų, vėliau ji vadovavo Vilniaus teritorinei muitinei, o nuo 2021 m. eina generalinio direktoriaus pavaduotojos pareigas.
Per šiuos metus D. Kraulaidienė dalyvavo formuojant strateginius sprendimus, koordinavo tarptautinių ir nacionalinių sankcijų įgyvendinimą, inicijavo postų veiklos organizavimo pertvarką.
Muitininke Dovilė tapo visai netikėtai. Tituluota Lietuvos sportininkė, Lietuvos jojimo rinktinės bei Vilniaus miesto rinktinės narė, profesionaliai užsiėmusi jojimo sportu ir dirbusi Jojimo bei šiuolaikinės penkiakovės mokykloje trenere-dėstytoja, vieną dieną sulaukė pasiūlymo pakeisti gyvenimo kryptį.
„Turėjau pažįstamą, dirbusį tarptautiniame Lietuvos muitinės skyriuje. Susipažinome Vokietijoje, kai Sporto komitetas organizavo paskatinamąją kelionę geriausiems Lietuvos sportininkams. Jis vertėjavo, o aš dalyvavau kaip sportininkė. Po kurio laiko sutikau jį Vilniuje – pasiūlė prisijungti prie kuriamos Lietuvos muitinės. Tuo metu dar neturėjau tokių minčių, bet laikui bėgant pradėjo kirbėti: galbūt metas kažką keisti? Atėjau į atranką Muitinės departamente – rinko žmones į Vilniaus teritorinę muitinę. Atranką praėjau“, – prisimena D. Kraulaidienė.
Taip prasidėjo jos karjera Vilniaus teritorinėje muitinėje, tuomet įsikūrusioje Muitinės departamento pirmajame aukšte.
„Iš pradžių darbo buvo nedaug, nes dar veikė sovietų muitinė, kuri vykdė kontrolę tiek prie sienos, tiek šalies viduje. Mes daugiau rinkome informaciją ir įgyvendinome politinius–strateginius naujos, besikuriančios valstybės tikslus. Pasidalinome atsakomybes: vieni buvo atsakingi už kelius, kiti – už krovinius. Man teko paštas, nes, matyt, buvau jauniausia – man tebuvo dvidešimt vieneri. Paštas priklausė Ryšių ministerijai, tad reikėjo eiti pas ministrą ir pristatyti muitinės veiklą. Labai gerai atsimenu – vos perkopusi dvidešimtmetį, užsirašiau pas ministrą, dabar jau amžiną atilsį Joną Biržiškį. Jaudinausi, kaip pavyks pokalbis, bet viskas vyko sklandžiai. Ministras buvo labai mandagus, neleido pasijausti nei per jaunai, nei per mažai. Pristačiau, kaip turėtų atrodyti muitinės veikla pašte. Mums skyrė patalpas centriniame pašte – taip pradėjome tikrinti į užsienį išsiunčiamus siuntinius“, – pasakoja D. Kraulaidienė.
Tuo metu iš užsienio gaunamus bei dalį išsiunčiamų siuntinių dar tikrino sovietų muitinė Vilniaus Geležinkelio gatvėje. Tik po 1991 m. rugpjūčio pučo Lietuvos muitinė perėmė visą sovietų muitinės darbą – buvo pakeisti teisės aktai ir prasidėjo jau tikras, nebe tik politinis, darbas.
„Niekada neturėjau tokio jausmo – čia mano kelias, arba priešingai – kad jau viskas, bėgsiu. Per daugelį metų taip susidėliojo, kad dirbu darbą ir jaučiu, jog jis yra svarbus. Sakyčiau, esu lojali tarnybai. Man niekada nebuvo nuobodu valstybės tarnyboje. Visada jaučiau vidinį pasitenkinimą tarnauti valstybei, tarnauti Lietuvos žmonėms“, – sako D. Kraulaidienė.
Anot jos, didžiausi pokyčiai įvyko Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą. Sumažėjo kontroliuojamų prekių kiekis, žmogiškieji ištekliai, bet atsirado ES teisės normos, reikėjo daug mokytis, integruotis. Vis dėlto, nelengva buvo ir pirmuosius nepriklausomybės metus – kol formavosi valstybė, didelio progreso nebuvo.
„Kompiuterių neturėjome – tik popierių ir pieštukus. Tvarkas rašydavome ranka, braižydavome lenteles. Vėliau atsirado spausdinimo mašinėlės, bet jose padarius klaidą tekdavo viską perspausdinti iš naujo. Turėjome mašininkes, bet eilės iki jų ir dokumentų šūsniai vertė imtis darbo patiems“, – prisimena pareigūnė.
Pasiruošimas narystei Europos Sąjungoje ir vėlesnis įstojimas tapo didžiuliu šuoliu į priekį – šiandien Lietuvos muitinė yra moderni, aukštus ES standartus atitinkanti institucija.
Paklausta, kas per šiuos metus buvo sunkiausia, Dovilė neslepia emocijų: „Kai tenka atsisveikinti su kolegomis. Pažinojau kiekvieną iš Medininkų įvykių dalyvių. Su Tomu Šernu buvome draugai dar iki pradedant dirbti muitinėje – buvome kaimynai, kartu vedžiodavome šunis. Tuos žmones tą rytą, kaip visada, išleidome į darbą, palinkėjome geros kelionės – įtampa tuo metu šalyje jau jautėsi. Kitą rytą paskambino – dar nebuvome susirinkę į darbą – ir pasakė, kad jų nebėra. Tai liūdniausias prisiminimas man, tarnybai ir visai Lietuvai“.
Ar globalėjant pasauliui muitinė dar liks?
„Be abejonės. Jeigu muitinė egzistavo nuo biblijos laikų – ji bus ir ateityje. Mokesčius surinkti reikia, šalį apsaugoti ekonomiškai reikia. Turint tokius rytų kaimynus sienas stiprinti būtina – jų nereikia uždaryti, bet saugoti – privalu“, – įsitikinusi D.Kraulaidienė.
Nuo pirmų dienų – įtampa
35 metus Lietuvos muitinėje dirba ir Giedrė Daugėlienė, Kauno teritorinės muitinės Kauno krovinių posto „Centras“ vyriausioji inspektorė. Savo tarnybą ji pradėjo viename pirmųjų atkurtos valstybės postų Lazdijuose.
Baigusi mokslus ir gavusi paskyrimą dirbti Kaune, Giedrė pradėjo savarankišką gyvenimo etapą. Tačiau Lietuvai atgavus nepriklausomybę, mamos – buvusios tremtinės ir aktyvios Sąjūdžio dalyvės – paskatinta, ji paliko darbą ir, vedama stipraus patriotizmo, grįžo į gimtąją Dzūkiją.
„1990 m. lapkritį pradėjau dirbti Lazdijų muitinėje. Kabinetą gavome savivaldybės pastate. Bendradarbiaudami su Muitinės departamentu, priiminėjome prašymus norinčiųjų dirbti muitinėje ir kartu kūrėme naują infrastruktūrą. Kažkas gavo statybininkų vagonėlį, kažkas pagamino medinius stalus prekėms tikrinti, o teritoriją apjuosėme virve, apvyniodami aplink geležinius stovelius“, – prisimena Giedrė.
1990 m. lapkričio 20-ąją ji prisiekė dirbti Lietuvos muitinėje. Tą pačią dieną devyni pirmieji muitininkai po pietų nuvyko į pasienį – Lazdijų muitinę.
„Uždarėme tiesioginį kelią, kur stovėjo sovietų muitinės užtvaras, ir visą transporto srautą nukreipėme per naują Lietuvos muitinės postą. Mūsų darbas sukėlė didelį nepasitenkinimą tarp vykstančiųjų – dauguma jų buvo iš visos Sovietų Sąjungos. Šaipėsi, kad esame laikini, kad netrukus ateis sovietų kareiviai ir mus išvaikys. Tačiau mūsų užsidegimas, kartu su gerbiamu viršininku Valerijonu Valicku, niekur nedingo“, – prisimena Giedrė.
Ar buvo akimirka, kai kilo abejonių? „Minties, kad tai laikina, net nebuvo – buvome vedami jaunystės, ryžto ir meilės Tėvynei. Pirmosios dienos buvo sunkios – dirbome visą parą, pamainomis, kad bent šiek tiek pailsėtume.“
Darbo sąlygos buvo paprastos ir kuklios: „Uniformų neturėjome, vilkėjome tai, ką turėjome, tik ant rankos segėjome raiščius su užrašu „Lietuvos muitinė“. Popierines deklaracijas duodavome pildyti tranzitiniams autobusams, vykstantiems iš Sovietų Sąjungos, o protokolus rašydavome tiesiog storame languotame sąsiuvinyje.“
„Sausio 13-osios rytą susirinkome į pamainą bijodami, kad sulauksime rusų tankų. Tą dieną girdėjome daug užgauliojimų – kad mūsų neliks, kad būsime ištremti kaip mūsų tėvai“, – prisimena pareigūnė.
Per 35 metus Giedrė išvydo visą muitinės raidą – nuo improvizuotų stalų Lazdijuose iki modernių postų ir skaitmenizuotų procesų. „Didžiausias mano pasididžiavimas – po daugiau nei 30 metų darbo gautas Laisvės gynėjo statusas. Tai – įvertinimas už visą atsidavimą Lietuvai. Džiaugiuosi, kad teko dalyvauti kuriant Lietuvos muitinę – nuo popierinių deklaracijų, kurias pildėme ranka, iki pirmųjų kompiuterių, kurių mokėmės naudotis vieni iš kitų. Mačiau, kaip Lietuva tapo ES nare, kaip sienos tapo atviros, o muitinės darbas persikėlė į modernius centrus, tokius kaip Kauno „Centro“ postas“, – sako ji.
Šiandien muitininkas gali dirbti nuotoliniu būdu, bendrauti su verslininkais, naudotis dirbtiniu intelektu. Tačiau, anot Giedrės, svarbiausia išlieka tarpusavio bendravimas, žinių dalijimasis, pozityvumas ir užsidegimas – tai, kas muitininkus vedė nuo pat pradžių.
Nuo nežinomybės iki pasididžiavimo
1990-ųjų gruodį Alina Tuguši, ką tik baigusi Vilniaus Gedimino technikos universitetą ir įgijusi inžinierės statybininkės diplomą, žengė į visiškai nežinomą profesinį pasaulį.
„Apie muitinę nežinojau nieko, bet galvojau – valstybės tarnyba turėtų būti įdomi“, – prisimena Alina. Pirmoji jos darbo vieta buvo centrinis paštas, o tuometinė tiesioginė viršininkė buvo D.Kraulaidienė, šiandien einanti Lietuvos muitinės generalinio direktoriaus pavaduotojos pareigas.
„Aplinka buvo priešiška, verslininkai piktinosi, klausinėjo, kodėl tikriname siuntas, kokiu pagrindu. Buvo baugu, bet kartu ir labai įdomu“, – prisimena Alina.
Alinos karjera – tai kelias per įvairius muitinės skyrius: nuo pašto ir oro uosto postų iki administracijos, kur dirbo Ūkio subjektų patikrinimo ir Pažeidimų prevencijos skyriuose. Šiandien ji dirba Vilniaus krovinių poste – vietoje, kurią vadina savo mėgstamiausia.
„Čia jaučiuosi reikalinga, naudinga, svarbi. Darbas nelengvas, bet labai įdomus – reikia ne tik išmanyti muitinės procedūras, bet ir būti psichologu“, – sako Alina. Šioje darbo vietoje ji jaučiasi užtikrintai, pasitikinti savimi – puikiai išmano savo sritį. Ji kasdien bendrauja su įvairiausiais žmonėmis – nuo vairuotojų iki aukštų institucijų atstovų. Su kiekvienu privalo išlaikyti mandagų toną, kantriai paaiškinti procedūras. Todėl Alina labai vertina profesinius mokymus muitinės pareigūnams, padedančius gilinti psichologines žinias, perprasti bendravimo su muitinės klientais ypatybes.
Per 35 metus muitinė, anot Alinos, pasikeitė iš esmės. Anuomet pareigūnai buvo plataus profilio specialistai – išmanė visą muitinės procedūrų seką. Šiandien darbas labiau profiliuotas, tačiau technologijos palengvina kasdienybę.
„Didžiausias pokytis – informacinių sistemų atsiradimas. Rizikos vertinimo įrankiai leidžia greičiau ir tiksliau priimti sprendimus, nebereikia spėlioti reikia fizinio ar dokumentinio tikrinimo“, – džiaugiasi Alina.
Šiandien Alina mato muitinę kaip modernią, stiprią instituciją, tačiau viliasi, kad daugiau dėmesio bus skiriama jaunųjų pareigūnų ugdymui.
„Anksčiau muitininku galėjo tapti tik aukštąjį išsilavinimą turintis žmogus – tai garantavo brandą ir ryžtą. Dabar jaunimas ateina iš vidurinės mokyklos, todėl labai svarbu, kad jie suprastų, kur atėjo ir kokią svarbią funkciją atlieka valstybės labui“, – sako Alina.
Ši naujiena parengta pagal Muitinės departamento prie LR finansų ministerijos informaciją
