Lapkričio pradžia
… kada nors gal uždegsim žvakes
rūsiuose su žydrom pagalvėlėmis,
atsisegsim mundurų sagas,
paminėsime tuos, kurie vėlinas…
Ir nuvargę kalbėsim lėtai,
ir tylėsim pernakt apie tai…
Donaldas Kajokas
iš rinkinio „Iš vėstančio puodelio mano rankoj“
Lapkritis. Dargana, ankstyvosios šalnos, be lapų likę medžiai nuogi. Kauburėlis, menantis gyvenimo trapumą, ir „vėlių suolelyje“ atsisėdusio brangaus žmogaus ilgesys…
Gal todėl Vėlinės seniau vadintos Ilgėmis. Tylia rimtimi užlietos rudens dienos sulėtina skubėjimą, prikausto žvilgsnį, skatina susimąstyti.
Lapkričio 2-oji – senovės lietuvių papročiu – Vėlinės, arba vėlių diena (vėlė reiškia „mirusiojo sielą“). Lietuviai visada gerbė mirusiųjų atminimą, kapines laikė šventomis ramybės vietomis, šimtmečiais išsaugojo ir iš kartos į kartą perdavė pagarbos mirusiesiems bei jų atminimo papročius.
Senieji papročiai
Senosios lietuvių tradicijos mena laikus, kai kiekvienoje troboje Vėlinių dieną buvo praveriamos durys ar langelis, kad vėlės galėtų sugrįžti į namus ir aplankyti savo artimuosius. Buvo lankomos kapinės, ant kapų būdavo paliekama maisto, kad vėlės galėtų „puotauti“.
Vėlinių šventimas ilgiausiai išliko Dzūkijoje, kur žmonės kapinėse senoviškai minėdavo mirusiuosius. Senus išvirtusius medinius antkapių kryžius bei sausas medžių šakas prie kapinių sukraudavę į laužus ir kaimo bendruomenė vakarais rinkdavosi prie jų, prisimindavo iš gyvųjų tarpo pasitraukusius kaimynus ir gimines. Kalbėdavo apie jų būdą, nuveiktus darbus, įvairius gyvenimo nutikimus – graudžius ir linksmus. Ilgiausiai išlikęs paprotys – raudojimas balsu prie kapo. Tokios tradicijos iki šiol gyvos kai kuriuose atokesniuose Dzūkijos kaimuose.
Žemaičiai tikėjo, kad šventąją naktį vėlės iš kapų eina į savąją bažnyčią, kur mirusių kunigų vėlės joms aukoja mišias. Namuose žmonės giedodavo „Kalnus“, melsdavosi už tuos, kurių vardų niekas nebeprisimena: už kareivius, žuvusius mūšyje, už paskendusius, už tikėjimą praradusius, už keleivius, naktį girioje paklydusius…
Aukštaitijoje XIX a. viduryje dar buvo paprotys Visų Šventųjų vakare į kapines nunešti vėlėms valgio – varškės, virtinių, vandens, balto rankšluosčio, kad vėlės galėtų nusimazgoti. Šiaurės Lietuvoje tikėta, kad tądien vėlės paleidžiamos iš skaistyklos ir pareina namo, todėl ant stalo palikdavo vakarienės, praverdavo langus ir duris. Jei ryte valgio nebebūdavo, sakydavo – vėlės priėmusios vaišes.
Kupiškėnai ir panevėžiečiai Vėlinių išvakarėse laukdami apsilankančių savo namuose mirusių artimųjų vėlių paklodavo baltą ir minkštą patalą. Uždegdavo iš abiejų pagalvio šalių po vieną pašventintą grabnyčią ir klūpodavo prie lovos, laukdami ateinančios mirusiojo vėlės. Jei subraškėdavo lubos ar grindys, tikėjo, kad mirusiųjų vėlės atėjo. Taip pat tikėta, jog artimojo vėlė gali namus aplankyti pakeleivio pavidalu. Todėl Visų Šventųjų dieną bet kuris į aukštaičio namus užsukęs žmogus būdavo vaišinamas ir gerbiamas. Kitą dieną nuo vėlių likusį maistą aukštaičiai išdalindavę elgetoms.
Šiuolaikinės tradicijos
Šiandien pagrindinis Vėlinių simbolis – kapinėse degančios žvakės. Tai vienas naujausių papročių Akmens kaimo klebono ir gyventojų pradėtą žvakučių deginimo ritualą greitai perėmė Užnemunės žmonės, tačiau Lietuvoje ši tradicija plačiai įsitvirtino tik po Antrojo pasaulinio karo. Tikėjimas, kad nepatekusios į dangų vėlės klaidžioja tamsoje, o mūsų uždegtos žvakutės joms nušviečia kelią, tebėra gyvas iki šiol.
Vėlinės – tai laikas prisiminti amžinybėn iškeliavusius brangius žmones – tėvus, vaikus, gimines, kaimynus, bendradarbius, draugus. Šią dieną sužadinti prisiminimai švelnina netekties skausmą ir gydo sunkiai gyjančias širdies žaizdas.
Uždekime žvakelę kaip ženklą, kad nepamirštame tų, kurie buvo su mumis, o dabar gyvena mūsų širdyse ir prisiminimuose.
Parengė: vyr. muziejininkė Danutė Blaževičienė
Pagal: Balys Buračas, „Lietuvos kaimo papročiai“, Vilnius, Mintis, 1993
R. Adomavičienės nuotrauka
Ši naujiena parengta pagal Lietuvos etnografijos muziejaus informaciją