Trakų istorinis nacionalinis parkas – mažiausias Lietuvos nacionalinis parkas ir vienintelis istorinis. Kraštovaizdis čia reprezentuoja žmogaus ir gamtos sambūvio istoriją, gebėjimą išmintingai naudoti gamtinę aplinką savigynai ir saviraiškai, nesumenkinant gamtos vertybių ir grožio, nesunaikinant jo.
Valstybingumo pėdsakus kraštovaizdyje paliko Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Čia vyko svarbūs Europos istorijos įvykiai, išliko vertingiausias Lietuvių tautos bei tautinių mažumų (karaimų, totorių, lenkų, rusų) dvasinis ir medžiaginis paveldas, kultūrinės tradicijos. Čia ryškūs iškilių istorinių asmenybių gyvenimo ir veiklos pėdsakai.
Kaip formavosi nacionaliniai parkai ir koks ilgas kelias buvo nueitas nuo pirmųjų idėjų iki realaus valstybinių parkų sukūrimo, prisimena Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vyresnioji patarėja Rūta Baškytė. Daugelį metų ji vadovavo saugomų teritorijų sistemai ir stovėjo prie pat Lietuvos saugomų teritorijų atsiradimo ištakų.
Istorinio nacionalinio parko branduolys – ežerų apsuptas Trakų senamiestis su Salos ir Pusiasalio pilimis, Vytauto Didžiojo funduota bažnyčia ir mediniu miestu. Teritorijoje tarp Skaisčio ir Galvės ežerų iškilęs tikslingai sukurto kultūrinio kraštovaizdžio perlas – Užutrakio dvaras. Nepaisant intensyvaus teritorijos apgyvendinimo ir naudojimo, istorinio nacionalinio parko kraštovaizdyje išlikusi didelė natūralių buveinių įvairovė.
Trakai buvo ta vietovė, į kurią dar praeitame šimtmetyje važiavo visi, kas tik galėjo judėti. Buvo garbės reikalas pamatyti Maironio apdainuotą garbingą Trakų pilį. Daugybė žmonių gali laikyti save Trakų salos pilies atgimimo liudininkais, mačiusiais pilies griuvėsius, stebėjusiais jos atstatymo darbus ir atstatytą pilį. Trakai – viena iš Lietuvos sostinių – seniai nusipelnė išskirtinės apsaugos. Pirmiausia Trakų apylinkėms buvo suteiktas kraštovaizdžio draustinio statusas (1960 m.), bet akivaizdžiai jis buvo per ankštas tokiai sudėtingai teritorijai. Tad atsiradus galimybei, 1991 m. jis tapo istoriniu nacionaliniu parku. Jei dar yra abejojančių, kad kiekvienas nacionalinis parkas anksčiau ar vėliau taps šalies pasididžiavimu, tai dėl Trakų istorinio nacionalinio parko tokių būtų mažuma, nes ši teritorija itin svarbi Lietuvos valstybingumo dalis.
Nuotraukoje – Trakų piliavietė.
Labai norėtųsi, kad šiais laikais žmonės važiuotų ne šiaip į Trakus, o į Trakų istorinį nacionalinį parką. Tam matyt dar turime rimtai pasistengti visi.
Dirbdama Lietuvos statybos ir architektūros mokslinių tyrimų institute, buvau įtraukta į Trakų istorinio nacionalinio parko pirmosios planavimo schemos rengimą. Rinkau medžiagą, vertinau situaciją, važiavau į ekspedicijas, dalyvavau diskusijose su įvairių sričių specialistais, sprendinių sudėliojime. Taip jau nutiko, kad dar nepatvirtinus šio dokumento, pakeičiau darbą. Palikau institutą ir pradėjau dirbti Aplinkos apsaugos departamente prie Aukščiausiosios Tarybos (tuometinio Seimo), tad pasikeitė ir mano santykis su šiuo svarbiu teritorijų planavimo dokumentu. Dabar jau reikėjo aktyviai įsitraukti į jo patvirtinimą, į Vyriausybės nutarimo sudėliojimą. Nuo to laiko teko aktyviai dalyvauti problemų šiame nacionaliniame parke nagrinėjime.
Išskirtinės vietos visais laikais traukė žmones. Ir ne tik dėl grožio, bet ir dėl patogumo apsiginti, gyventi, dėl išteklių, kt. Ir dabar trauka įsikurti Trakuose ar greta jų prilygsta norui gyventi prie jūros ar Vilniuje. Tai sukuria gana dideles įtampas, nes gamta ne beribė, kraštovaizdis ne begalinis. Pertempsi lazdą ir sunaikinsi tai, dėl ko čia veržeisi…
Dar praeito šimtmečio pabaigoje prasidėjus savavališkų statybų bumui, pradėjus kilti didelių gabaritų pastatams (dar turėtų būti prisimenančių Dekanidzės ir kitus „rūmus“), prasidėjo ir teismai, buvo sudaromos įvairios komisijos. Daug iečių sulaužyta dėl ketinimų statyti ten, kur nedera, kur negalima, dėl nežabotų interesų, dėl elementaraus egoizmo. Dėl nesugebėjimo rasti tinkamų sprendimų, kompromisų, daugiau nei prieš dešimtmetį nepavyko užbaigti, patvirtinti naujos Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos. Tad ir po šiai dienai vis dar gyvenama su patvirtinta daugiau nei prieš 30 metų (1993 m.). Šiuo metu rengiant naująją planavimo schemą vėl išlenda tas beribis žmogaus noras gauti kuo daugiau gamtos, vertybių, visuomenės sąskaita.
Trakų istoriniam nacionalinio parko valdymui, kaip ir Kuršių nerijos nacionalinio parko atveju, buvo pabandyta pritaikyti jungtinio valdymo modelį, kai sudaroma jungtinė valstybės, savivaldos ir kitų institucijų atstovaujama taryba, pritaikomas rotacijos principas. Bet šis modelis neprigijo. Matyt dar ne laikas, dar turime užaugti, pradėti plačiau mąstyti.
Dabar Trakų istorinio nacionalinio parko valdymas patikėtas Kultūros ministerijai, bet laikas nuo laiko vis kyla siūlymai jo valdymą perduoti Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai.
Nuotraukoje – Užutrakis.
Išskirtinis Trakų istorinio nacionalinio parko kraštovaizdžio savitumas – kompaktiškas unikalus ežerynas su išskirtiniais žmogaus veiklos kūriniais – Pusiasalio ir Salos pilimis, Užutrakio dvaru. Net ir Trakų senamiestis įsispraudęs ežeryne. Kultūrinis kraštovaizdis čia atspindi žmogaus ir gamtos sambūvio raidą, kaitą istorijos tėkmėje, žmogaus gebėjimą unikalioje gamtinėje aplinkoje kurti valstybę, valstybės centrą, pritaikyti gamtą savigynai ir saviraiškai, prisitaikant, ne naikinant ar keičiant, nesumenkinant gamtos vertybių ir grožio. Kaip svarbu tai išlaikyti!
Kraštovaizdyje galima įžvelgti svarbių Europos istorijos įvykių, skirtingų laikmečių pėdsakus. Valstybingumo pėdsakus čia paliko viena didžiausių viduramžių Europos valstybių – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Čia įsirašė svarbiausieji Europos istorijos įvykiai, buvo sukurtas vertingiausias Lietuvos, Lenkijos, Rusijos ir kitų Rytų Europos tautų dvasinis ir medžiaginis paveldas. Čia ryškūs ne tik garsiausių viduramžių valdovų – Vytauto Didžiojo, Kazimiero, bet ir kitų iškilių asmenybių – grafų Tiškevičių, kunigaikščių Radvilų, didikų Sapiegų, Oginskių, Goštautų, Sienos universiteto rektoriaus, Vilniaus vyskupo Motiejaus Trakiškio, karaimų mąstytojo ir filosofo Izaoko Trakiečio, poeto ir gydytojo Ezros Harofezo gyvenimo ir veiklos pėdsakai.
Šimtmečius žmogaus ir gamtos darniai kurtas svarbus kultūrinis kraštovaizdis turi glaudžių dvasinių, meninių, religinių ir kitų atmintinų sąsajų su daugiatautės Lietuvos valstybės ir Rytų Europos istorine praeitimi, iškilių istorinių asmenybių gyvenimu ir veikla. Kraštovaizdis atspindi kultūrines tradicijas, kurios šiandien vis dar gyvos karaimų, lietuvių, lenkų ir rusų bendruomenėse.
Galvės ežero šiaurinėje pakrantėje stūkso ryškus Kęstučio kalnas – viena gražiausių regyklų Lietuvoje. Nuo kalno atsiveria pilna išskirtinė 360 laipsnių panorama, įspūdingas vaizdas, leidžiantis visais pojūčiais aprėpti didžiąją dalį istorinio nacionalinio parko erdvių, vertybių. Kuo aukščiau pakylame, tuo labiau išryškėja Galvės ežero su salomis ir pusiasaliais struktūra, regime Akmenos, Skaisčio ir kitų ežerų fragmentus, Trakų pilį, Trakų miestą. Akivaizdžiai skiriasi užstatytos ir natūralios ežerų, salų pakrantės. Ir visgi pakilus aukščiau atrodo, kad vyrauja gamtinis kraštovaizdis, kad žmogaus kūriniai paskendę vandenų ir miškų glėbyje… Besižvalgydamas nuo kalno visomis kryptimis ir visais pojūčiais gali pajausti svarbiausias istorinio nacionalinio parko erdves, vertybes.
Kalnas Kęstučio vardu pavadintas neatsitiktinai. Tai galėjo būti gamtinis riboženklis, žymintis paskutinio senojo lietuvių tikėjimo kunigaikščio valdų ribą. Nuo kalno regimos abi vandenų apsuptos Trakų pilys (dažnas dėmesio neatkreipia į Pusiasalio pilį), didžiulis Akmenos ežeras, tarp miškais pasišiaušusių kalvų galima įžiūrėti vieną stambiausių šalyje Bražuolės piliakalnį. Kadaise ant šio piliakalnio stovėjo medinė kunigaikščio Jogailos pilis, kurią mena Kunigaikštynės ir Jogėliškių kaimų pavadinimai.
Trakų miesto vizualinį autentiškumą – medinio miesto vaizdą su mūrine pilimi saloje ir pilies griuvėsiais pusiasalyje – iliustruoja XVII–XIX a. graviūrose fiksuotas vaizdas. Jis beveik nepakitęs iki mūsų laikų. Trakai buvo svarbus valstybės sostinės (Vilniaus) prieigų gynybos centras. Gamtinėje sunkiai prieinamoje teritorijoje buvo sukurta unikali gynybinė sistema su medinėmis Bražuolės, Daniliškių bei mūrinėmis Senųjų ir Naujųjų Trakų pilimis. Gynybai buvo pasitelkti totoriai ir karaimai. Trakuose tebeveikia karaimų maldos namai – kenesa. Jei miesto vaizdas beveik nepakitęs, tai sunkiai praeinamos gamtinės aplinkos beveik ir nebelikę.
Trakų parapijos bažnyčią įsteigė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Ji buvo statoma tuo pat metu, kaip ir Salos pilis. Joje saugomas stebuklais pagarsėjęs Dievo Motinos paveikslas.
Nuotraukoje – Dievo Motinos paveikslas.
Pusiasalyje tarp Skaisčio ir Galvės ežerų spindi tikslingai sukurto kultūrinio kraštovaizdžio perlas – J. Tiškevičiaus Užutrakio dvaro sodyba su E. F. Andrė projektuotu mišraus stiliaus parku. Jame gamtos elementai mainosi su žmogaus sukurtais, yra ir griežtai geometrinių formų. Gamtos ir žmogaus kūrybos braižas skiriasi, nors kuriama tomis pačiomis medžiagomis, elementais. Vandens atspindžių parką sudaro specialiai iškastos kūdros, besijungiančios tarpusavyje ir su ežerais. Parke auga apie 400 rūšių žolinių augalų, dalis jų įveisti ir Lietuvoje aptinkami tik parkuose arba buvo auginti prieskoninių ir vaistinių augalų daržuose. Drauge su jais auga ir reti, saugomi arba įprasti miškų, pievų ir pelkių augalai, sudarantys unikalias bendrijas. Parko augalijos dalis – senovinių rožių veislės, užburiančios nepakartojamų formų ir nepamirštamo kvapo žiedais.
Istoriniame nacionaliniame parke telkšo 32 ežerai ir daugybė mažyčių akelių, besiskiriančių dydžiu, gyliu, forma ir kilme, glaudžiai susijusių nematomais požeminių vandenų saitais ir sudarančių sudėtingą sistemą – Trakų ežeryną. Giliausias ir įspūdingiausias – 21 salą turintis Galvės ežeras, apipintas legendomis ir ne vien dėl pilies glaudžiai susijęs su Trakų istorija. Jis gana intensyviai naudojamas ir rekreacijai – pramoginiam pasiplaukiojimui, ir sporto varžyboms, treniruotėms, mėgėjiškai žvejybai.
Nepaisant intensyvaus teritorijos apgyvendinimo ir naudojimo, istoriniame nacionaliniame parke išlikusi didelė natūralių ekosistemų įvairovė, įskaitant Europos Bendrijos svarbos gamtines buveines, retus augalus ir gyvūnus. Skirtingas reljefas, hidrologinės sąlygos nulėmė didžiulę biotopų įvairovę. Didžioji dalis saugomų gyvosios gamtos vertybių glaudžiai susijusios su ežerais ar jų pakrantėmis: mažuose ežerėliuose aptinkamos medicininės dėlės, dvijuostės nendradusės ir plačiakraštės dusios, juose neršia raudonpilvės kūmutės ir skiauterėtieji tritonai, pakrantėse gyvena ūdros, su šlapių vietų augalais susiję didysis auksinukas ir šarvotoji skėtė. Varnikų miške yra viena iš penkių Lietuvoje žinomų gulsčiosios meškapėdės radaviečių.
Nuotraukoje – Varnikų miškas.
Varnikų pelkė mena tuos laikus, kai ežerus, tuo pačiu ir pilis supo sunkiai praeinama gamtinė aplinka. Vis girdžiu gerus atsiliepimus apie Varnikų pažintinį taką. O kažkada tai, paskutinį praeito šimtmečio dešimtmetį tai dar buvo tik svajonė. Pamenu, kai žiemą kartu su architektu Giedriu Daniulaičiu ir tuometine nacionalinio parko direktore Zenta Ražanauskiene išsiruošėme ieškoti trasos pelkėje. Žiema, šalta, sniegas, ledas, taigi pats tinkamiausias, netgi saugus laikas pasivaikščioti po pelkę. Na tik ne man. Aš visuomet sugebu kur nors įsmukti. Šis pasivaikščiojimas nebuvo išimtis. Sugebėjau visa koja susmegti į ledinį vandenį. Nebuvo kur išsidžiovinti, tai teko kavinėj savo kūnu džiovinti.
Šiame nacionaliniame parke yra viena vieta, kurią juokais su kolegomis vadinome mūsų žeme. Dažnai ją lankydavome. Ši mūsų svajonių žemė yra vadinamame Slėnyje. Ten yra toks siauras ilgas pusiasalis be jokių pastatų, bent jau anksčiau ten beveik nebūdavo žmonių, tai buvo galima ramiai praleisti laiką stebint gyvenimą ežere ir jo pakrantėse. Į „savo žemę“ buvome atvežę ir Lietuvoje viešėjusius japonus (garbaus amžiaus profesorius buvo atvykęs su 3 jaunais studentais) gamtininkus, norėjusius pamatyti Lietuvą, pasisemti patirties saugant gamtą. Taip susidomėjusių, įsitraukusių į tyrinėjimą žmonių daugiau nesutikau: viena mergina kruopščiai piešė, kita užrašinėjo, vaikinas fotografavo… Jie labai stebėjosi, kad ir Vilniuje, ir greta Vilniaus galima matyti varlytes, žalias, natūralias upių ir ežerų pakrantes. Pamenu tuomet profesorius paklausė, ką aš daryčiau, jei jaunimas nepažintų gamtos. Sakiau, kad vežčiau į gamtą. O jis man: o jei nėra kur vežti, jei gamta už 100 km? Be to, tuomet jis minėjo, kad jei nuveži jaunimą į kokį miesto parką, tai jie atsisėda ir žiūri į mobilų telefoną. Tuomet mes su tokiu reiškiniu dar nebuvome susidūrę. Dabar jau taip… Dar pamenu, jis minėjo, kad po II Pasaulinio karo Japonija ieškojo šalies, kurios pavyzdžiu galėtų atkurti ekonomiką. Pasirinko JAV. Dabar jie ieško pavyzdžio, pagal kurį galėtų atkurti gamtą…
Ši naujiena parengta pagal Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos informaciją