VELYKOS: PAŽINKIME LIETUVNINKŲ VELYKŲ PAPROČIUS

Mažojoje Lietuvoje gyvavo paprotys pirmąją Velykų dieną vieniems kitus plakti žalių beržų šakelėmis. Kiekvienas stengdavosi anksčiau atsikelti ir išplakti bemiegančius namiškius ar kaimynus. Tai suprasta kaip pašventinimas. Buvo plakama ir kadagio šakelėmis, papuoštomis keletu gėlyčių.

XX a. 2 deš. atsiranda išskirtinis, būdingas Amerikai ir didžiajai daliai Vakarų Europos šalių paprotys, į Mažąją Lietuvą patekęs per vokiečių kultūrą, – tai margintų kiaušinių slėpimas sode, miške, padarytuose lizduose tikint, kad juos atnešąs Velykų zuikis.

Vaikams sakoma, kad kiaušinius atneša Velykų zuikis. Mažojoje Lietuvoje paprotys atsirado per vokiečių kultūrą. Pirmosios žinios apie šį velykinį personažą pasirodė XVII a. antroje pusėje Vokietijoje. Margi kiaušiniai buvo pritaikyti zuikiui, nes vištos tokių nededa.

R. Adomavičienės nuotrauka

Iki XX a. pr. lietuvininkai buvo papratę kiaušinius dažyti tik viena spalva.

Dažniausiai naudotos spalvos: juoda, simbolizuojanti žemę, raudona – gėrį, žalia – gyvybingumą. Vėliau kiaušiniai buvo skutinėjami, puošiami vašku. Dažniausiai papuošimuose vyravo taškeliai, rūtos lapeliai, žvaigždutės, taip pat buvo užrašomi linkėjimai, vardas ir kiemas. Ištirpdydavo lajų ir su pagaliuku ant dažyto kiaušinio užrašydavo tam tikrus žodžius (vardą, kiemą, palinkėjimą ir kt.), pamerkdavo į lapienės rasalą ir palikdavo keletui valandų. Kai išimdavo rūgštimi išgraužtą kiaušinį, matydavosi užrašas.

Lietuvininkai kiaušinius „farbuoja“ (dažo), o nudažytus vadina velykiais. Kiaušiniai dažomi Didįjį šeštadienį, jų ornamentai turėjo sustiprinti gyvybę teikiančios galios simboliką. Mažojoje Lietuvoje anksčiau negu Didžiojoje pradėti naudoti įvairesni dažai, – jau XX a. pradžioje kiaušiniai dažyti ne tik natūraliais, bet ir cheminiais dažais. Kiaušinių dažymas buvo moterų arba paūgėjusių vaikų darbas.

Kai kurios šeimos kiaušinių nedažydavo, nes tai asocijuojasi su Kristaus kančia.

Pirmoji žinia apie senąsias tradicijas mus pasiekia iš XVI a. – Martynas Mažvydas 1549 metais laiške rašo, kad šiemet vietoje velykinio kiaušinio siunčia giesmę. Galima teigti, kad tais laikais Mažosios Lietuvos dvasininkams ir bajorams buvo įprasta per Velykas bičiuliams dovanoti velykaičių, mat jie iki pat XX a. pr. buvo laikomi turinčiais magiškų vaisingumo ir gyvybės skatinimo galių. Dovanojant margučius linkima sveikatos, laimės, džiaugsmo. Padovanotas velykaitis buvo saugomas visus metus.

Velykų sekmadienį iki Antrojo pasaulinio karo buvo tebetikima paprasčiausio (nešventinto) vandens galia. Velykų rytą prieš patekant saulei lietuvininkai eidavo prie jūros, upių ar upelių ir pasisėmę vandens nešdavosi namo – jis turi išskirtinių galių padėti žmogui, jis gydo, nuvalo ir teikia sveikatos. Velykų rytą mergaitės eidavo prieš saulės tekėjimą vandens atsinešti praustis, kad būtų gražios ir laimingos. Likusį vandenį vakare prieš saulės nusileidimą turėdavo nunešti į tą pačią vietą. Klipščiuose (Klaipėdos apskr.) užrašytas tikėjimas: Velykų rytą saulei netekėjus reikia parsinešt vandens, kuris teka, ir tuo vandeniu praustis (tada visus metus nesirgsi). Tą vandenį esą galima laikyti keletą metų, jis nepasensta. Vyrai, atsinešę vandens iš tekančio šaltinio, laikydavo jį per visus metus ir juo plaudavo gyvulius, kad šie gerai augtų.

R. Adomavičienės nuotrauka

XIX a. vid. Mažojoje Lietuvoje gyvavusį lalavimo paprotį aprašo Vokietijos etnografas K. Kapeleris. Jis rašo, kaip vakare jaunieji su būriu ėjo į kitą kiemą laluoti. Atėję po gaspadoriaus langu jie prašė leidimo laluoti, o šiam leidus pradėjo dainuoti: Labas vakars, pon gaspador! – Ei lalo,/ Labas vakars, pon gaspador!/ Ar jau miegi saldų miegą? – Ei lalo./ Išsibudink, pasijudink! – Ei lalo./ Atsikėlė gaspadorius, – Ei lalo,/ O ir langą atsidarė, – Ei lalo./ Lalauninkai meldžia poną, – Ei lalo,/ Auksinėlį į delmoną, – Ei lalo. Lalavimo dainose aukštinama merginų jaunystė, išvardijami šeimininkų gyvuliai, užsėti laukai, simboliškai nusakomas įvairių darbų atlikimo laikas.Vienoje iš K. Kapelerio užrašytoje lalinkoje dainuojama: Šventas Jurgis rasą krėtė, – ei lalo,/ Šventas Jonas mėšlą vežė, – ei lalo,/ Švents Jokūbas rugius kirto, – ei lalo,/ Šventa Ona pėdus rišo, – ei lalo. Apsilankiusius lalauninkus buvo būtina apdovanoti, nes tuo buvo siekiama apdainuotų linkėjimų išsipildymo. Tai baltų sakralinė apeiga. Ponas visiems lalautojams paduodavo pro langą po alvę branvyno, gabalėlį pyrago ir pinigų.

R. Adomavičienės nuotrauka

Kiaušiniauti Mažojoje Lietuvoje vadinosi velykauti – eiti atsiimti margučio pas krikštamotę, kaimynus ir kita. Šilutės apylinkėse velykautojai vaikščiodavo po namus apsivilkę drobinius, užsidėję popierines kepures, nešdavosi išsprogusias medžių šakeles. Įėję į trobą paskaitydavo Šventojo Rašto ištrauką apie prisikėlusį Kristų. Velykų antrąją dieną buvo kiaušiniaujama. Norįs gauti margučių turėdavo sakyti: Aš esu žekelis, Panos Marijos kazokėlis, šokau į dangų, radau rūtų darželį, pasiskyniau kvietkelį, mečiau ant kelio, kur Viešpats jojo, linksmai giedojo. Velykų rytą lelija pražydo, ne dėl manęs vieno, dėl viso svieto. Amen aleliuja, kiaušinių mėlynųjų. Arba atėjusieji pasveikindavo šeimininkus su Velykomis ir įsikišdavo pirštą (smilių) į burną. Šeimininkės turėdavo duoti margučių.

Minima per Velykas buvus paprotį suptis, – jo Mažojoje Lietuvoje buvo laikomasi iki pat XIX a. Supimasis padidina šventės džiaugsmą, o vertinant magine prasme, pagreitina augalijos suvešėjimą, užtikrina gyvulių sveikatą. Daugelyje Mažosios Lietuvos kaimų sūpuoklės būdavo įrengtos visą laiką, kitur – tik prieš Velykas. Ant vienų sūpuoklių supdavosi vyrai ir merginos, ant kitų – pusberniai ir piemenys, o vaikai prieidavo antrą ar trečią dieną. Būdavo daromos sūpuoklės – ant balkių uždėdavo buomą ir prie jo su viržiais pririšdavo akėjamą plėškę. Ji kabėdavo vos 2 pėdos nuo žemės. Vienas ar keli jaunuoliai supdavo tas sūpuokles kaip lopšį.

Būtina paminėti, kad nuo XVIII a. Mažojoje Lietuvoje ėmė plisti pietizmas – griežta liuteronybės atšaka. Bažnyčios įtaka smarkiai veikė XX a. kalendorinius papročius: pagrindinė apeigų dalis buvo pamaldos, giesmių giedojimas bažnyčioje ir namie, o linksmi susibūrimai su dainomis ir šokiais, jei ir būdavo, tai antrą arba trečią švenčių dieną.

Parengė vyresnioji muziejininkė Vida Olechnovičienė

Parengta pagal: