Senovėje Dzūkijos kaimo darželiuose jurginai turėjo ilgą, mistišką ir labai spalvingą istoriją. Nors šiandien jie laikomi tikra lietuviško darželio klasika, senovės dzūkams reikėjo laiko prie jų priprasti.
Dabar jau sunku įsivaizduoti rudenėjančią sodybą be šių ryškių žiedų, kurie kadaise į mūsų kraštus atkeliavo net iš tolimosios Amerikos!
Lietuvoje vienas iš didžiausių jurginų puoselėtojų buvo gydytojas Stanislovas Moravskis(1840 m.), kuris savo Ustronės (Jundeliškių) dvarelyje turėjo didžiulę šių gėlių kolekciją ir dalijosi ja su paprastais žmonėmis. Kaimuose gėlės išplito XX a. pradžioje, o jau 1930 m. jurginai laikyti itin moderniais. Pigiausias gumbas kainavo 50 centų, o brangiausia buvo lietuviška oranžinė-auksinė veislė „Daktaras Jonas Basanavičius“ – net 4 litus!
Vyresnieji kaimo žmonės jurginų paniškai bijojo ir tikėjo: „Jei jurginas bus namuose – bulbės supus“. Istoriniuose šaltiniuose (pvz., 1913 m. leidinėlyje „Rūtelių darželis“) minima, kad kaimo tradicijų saugotojai naktimis netgi išraudavo jaunų merginų pasisodintus jurginus, kad tik neprisišauktų bado bulvių rūsiuose. Nepaisant tėvų draudimų, dzūkų merginos tiesiog dievino šias gėles. Ilgainiui jurginai tapo darbštumo matu – kuo daugiau skirtingų spalvų ir stambių, raudonų „kaktusinių“ jurginų žydėjo prie pirkios, tuo tvarkingesne laikyta mergina.
Skirtingai nuo mėtų ar rūtų, jurginai neturėjo vaistinių savybių – jie buvo sodinami išskirtinai dėl grožio. Ryškūs žiedai džiugino iki pirmųjų šalnų, o nuskinti puošdavo bažnyčių altorius.
Šiandien dar galima džiaugtis jurginų žiedais dzūkų darželiuose.
Ši naujiena parengta pagal Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos informaciją