TRADICIJŲ IR MODERNUMO DARNA. TRADICINĖS ARCHITEKTŪROS BRUOŽAI ŠIUOLAIKINĖJE STATYBOJE

Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcija siūlo pasigrožėti gražiausiais naujos statybos pavyzdžiais, kuriuose atiduodama pagarba tradicijoms

Regioniniai ir nacionaliniai parkai žmonėms asocijuojasi su gražia gamta, ko daugelis ten ir važiuoja ieškoti. Tačiau gyventojams pirmiausiai tai reiškia architektūrinius apribojimus, kas neretai sukelia įtampų tarp norimo ir galimo rezultato projektuojant pastatus. Tuo tarpu ne tik gyvosios gamtos – bioįvairovė, buveinių ir rūšių apsauga yra tos gražios gamtos esminė dedamoji, teigiamus įspūdžius dovanoja išsaugotas šimtmečiais tradicinės gyvensenos formuotas kraštovaizdis, kurio viena svarbiausių detalių mozaikoje yra architektūra. Ir po viso ilgo okupacijų periodo, kada buvo drastiškai niokojama mūsų etninė savastis bei šimtmečiais formuota gyvensena, tikro, artimo santykio su gamta padiktuoti architektūriniai sprendimai būtų apgailėtini ir nesuprantami, jei mes patys tęstume tą politinių ideologijų inspiruotą barbarišką elgesį su mums gyvybiškai reikalinga aplinka. Vis tik, tie kraštovaizdžio elementai, kuriuos pirmiausia pastebi žmogaus akys, turi byloti mums apie etnografinį regioną, kuriame esame. Ir tai šiandien yra ne tik praeities kataklizmų sukurtų pasekmių nors minimalus ištaisymas, bet ir subtilus pasipriešinimas šiandienos iššūkiams – globalizacijos vienodinančiam poveikiui. Dėl drastiško gyvensenos pokyčio moderniais laikais kultūrinis kraštovaizdis ir etnografinė architektūra praranda istorinį tęstinumą ir vietos tapatumą,  o siekis ir pastangos puoselėti šią tradiciją dažnai yra nesėkminga dėl nepalankių demografinių procesų regionuose, specialistų (architektų, dailidžių, stalių, statybos darbų vadovų ir kt.) kompetencijos stokos, vyraujančio skeptiško požiūrio į tradicinę architektūrą kaip nemadingą, bei nepalanki įstatyminė ir netinkama darbų praktika. Neigiami padariniai matomi ir saugomose teritorijose, nors kaip tik valstybiniai parkai skirti tradicinio kraštovaizdžio išlaikymui. Mūsų direkcijai priskirtos saugomos teritorijos patenka į du etnografinius regionus – Mažosios Lietuvos bei Žemaitijos*, kuriuose architektūrinės tradicijos skiriasi, bet siekiant vengti dažnai pasitaikančios painiavos kai žmonės Mažąją Lietuvą, dažnai net Klaipėdą, laiko Žemaitija, šioje publikacijoje apsiribosime vieno etnografinio regiono Mažosios, arba dar vadintos Prūsų Lietuvos architektūros aptarimu, kuris yra išskirtinai tik mūsų administruojamoje teritorijoje.

Bendri tradicinės architektūros bruožai etnografiniuose regionuose

Mažosios Lietuvos kaimų sodybos buvo daug įvairesnės nei Didžiojoje Lietuvoje. Sodybų specifiką lėmė krašto istorinė raida ir gamtos ypatybės. Mišri etninė ir socialinė sandara, skirtingos gamtos sąlygos lėmė ir sodybų įvairovę. Mažojoje Lietuvoje esama daug sodybų tipų: laukininkų, pajūrio, pamario ir paupių žvejų, daržininkų, pievininkų, pelkininkų, kopininkų, girininkų, bitininkų, sielininkų, naujakurių. Iš pavadinimų matyti, kad skirtumai daugiausia siejami su gyvenvietės vieta, gamtos sąlygomis. Šios sąlygos, gyventojų verslai ir gyvensena atsispindėjo ir pastatų statybos tradicijoje.

Gyvenamiesiems pastatams būdingos mansardos, gonkos (prieangiai), raudonomis keraminėmis čerpėmis dengtas stogas, gausios medinės puošmenos (dekoruota stogo skydų apkalimo lentų apačia, drožinėtos vėjalentės, lėkiai ir kt.). Stambių ūkininkų trobos išsiskyrė statybinių medžiagų gausa, naudotas medis, raudonos plytos, dažytos sienos apkalamos lentomis, stogai puošti žirgeliais, durys ir langinės ištapomos įvairiais raštais.

Nemuno Deltos žvejų sodybose statyti mediniai, vėliau – mūriniai pastatai. Stogus dengdavo nendrėmis, nes Kuršių mariose užaugdavo pakankamai šios statybinės medžiagos. Vėliau plito raudonos keraminės čerpės.

Sodybą sudarydavo daug skirtingų paskirčių mažų trobesių: grūdams džiovinti ir malti, duonai kepti, alui raugti, skalbti, maudytis ir kt. Sodybos būdavo laisvo planavimo, o pastatai išdėstyti patogiais atstumais, pagal paskirtį grupuojami į atskirus kiemus. Aplink gerąjį kiemą stovėjo gyvenamasis namas ir klėtis su jiems abiem būdingais prieangiais ir išraiškinga puošyba,  taip pat rūsiai, arklidės, kuro saugyklos. Ūkinį kiemą sudarė tvartai, daržinės, o pirtis ir jauja statytos atokiau dėl gaisro pavojaus. Sodybos buvo didelės, nes ūkis turėjo likti nedalomas, jame gyveno kelių kartų šeimos ir galėjo būti net iki dvidešimties pastatų. Sodybas puošė gausybė želdinių, ne tik sodai, daržai, bet ir gėlių darželiai, lapuočiai medžiai, saugoję sodybas nuo vėtrų, žaibų, teikiantys pavėsį, jaukumą, dažnai – menantys svarbius įvykius. Vaismedžiai buvo sodinami šalia gyvenamojo namo, kad saugotų nuo stiprių vakarų ir šiaurės vėjų.

Tradicinės architektūros išlikimo problematika

Pastaraisiais dešimtmečiais plintantis užsienio statybos ir sodybos formavimo pavyzdžių kopijavimas  spartina valstybinių parkų kultūrinio kraštovaizdžio elementų visumos nykimą (naikinimą), etninių savitumų nepaisymą. Lietuvą užplūdęs Rytų kultūrinis fenomenas – fengšui, pakeitė ne tik daugelio namų interjerą, bet ir sodybų planavimą. Mūsų seneliai, tėvai, o ir mes patys mokame – kaip niekas kitas – statyti namus, sodinti medžius, auginti vaismedžius bei daržoves. Kiekviena sodyba turėjo savitą – šeimininkų stilių, gyvenseną. Šiandieninės galimybės leidžia senovinį stilių sujungti su moderniomis technologijomis, nes šiandien norisi ne tik gražiai, bet ir patogiai gyventi.

Žemaitijoje sodybų planavime, gyvenamų namų architektūroje daugiau išliko baltiškos pasaulėžiūros bruožų, o Mažojoje Lietuvoje įtaką darė atvykę kolonistai, griežtesni valdžios nustatyti reikalavimai, bet yra gana akivaizdžių bruožų, kuriuos išvydusi net neįgudusi, be specialaus išsilavinimo, akis gali iš karto nustatyti, kuriame etnografiniame regione stebėtojas atsidūrė, net jeigu būtų visą kelią miegojęs ir nežinojęs maršruto, kuriuo yra vežamas. Tai štai, tuos bruožus ir siekiama išsaugoti, net jeigu jie ir ne visada dera su gyvensena, kada žmogui gali visiškai nebereikti žemės ūkio veiklos pragyvenimui, o vieninteliai reikalavimai architektūrai gali būti – užtikrinti gerą vaizdą per langą ir puikią interneto sklaidą. Maistas distanciniu būdu dirbančiam programuotojui ateina ne iš daržų, laukų ar vandens, o atvežamas mikroautobusiuku su produktais iš keleto skirtingų kontinentų. Jam nereikia spręsti ir kai kurių gamtinių problemų, lėmusių to meto architektūrinius sprendinius, stogai šiandien techniškai įmanomi ir ne dvišlaičiai, medžiagos nebūtinai vietinės iš aplinkos. Todėl tradicinis kraštovaizdis labiau remiasi individo sąmoningumu ir vidiniu noru patirti džiaugsmą, kuriant darną savo aplinkoje, nei nuo praktinės veiklos diktuojamos būtinybės.

Taip susiduriama su tikru iššūkiu, norint išsaugoti kraštovaizdžio istorinius bruožus, o vienas svarbiausių kultūrinio kraštovaizdžio, sodybų formavimo uždavinių – įvertinti per kelis šimtmečius susiformavusią kraštovaizdžio erdvinę struktūrą, kuri paremta patvarumu, patogumu ir tinkamumu gamtinėje aplinkoje.

Lietuvos Respublikos architektūros įstatymas įpareigoja architektus vertinti kuriamos architektūros įtaką šalies kultūrai, esamai aplinkai, poveikį kultūriniam kraštovaizdžiui, saugoti kultūros paveldo objektus ir kultūros paveldo vietoves, statinių, kompleksų ir (ar) kraštovaizdžio objekto santykį su urbanistinės vietovės ar objekto istorine urbanistine ir (ar) architektūrine raida, kraštovaizdžio vertybėmis.

Projektuojant naujus pastatus arba jų kompleksus kaimo vietovėje, tenka spręsti inovacijų taikymo ir tradicijų tęstinumo klausimus. Pastatai gali būti skirtingi – harmoningos ar novatoriškos architektūros (kopija, imitacija, inovacija), tačiau jie neturi išsiskirti iš istorijos suformuoto kultūrinio kraštovaizdžio ar dominuoti. Besiskverbiančios miesto mados nėra tinkamos kaimo vietovei, kuriai galioja visiškai kiti kompozicijos ir dermių principai, kur žmogaus sukurta gyvenamoji aplinka yra organiška gamtos dalis, jos papildymas, pratęsimas.

Žiūrim ką turim

Kiekvienas atvejis projektuojant sodybą saugomoje teritorijoje unikalus. Kaip jau minėta aukščiau, architektūros sprendinių nebediktuoja praktinė veikla gamtinėje aplinkoje, dažnai žmogaus gyvenamoji ir darbo aplinka neturi jokių sąsajų ir būtinybė derinti savo svajones prie įstatymų reikalavimų žmogui kuria pasipriešinimą, tarsi kažkas ribotų jo fantazijas, kurias šiandien riboja tik finansinės galimybės ir technologijų pažanga. Ir vis tik, neneigiant nesėkmių, siekiant kompromisų tarp viešo ir privataus intereso, yra nuostabių pavyzdžių, kai plačias galimybes turintys žmonės padaro net daugiau, negu reikalauja teisės aktai. Šiandien mūsų regiono saugomose teritorijose turime pavyzdžių, kuriais pagrįstai gali didžiuotis ne tik statinių savininkai, bet ir visa Lietuva, kurią puošia jos praeitį gerbiantys ir tradiciškumą mylintys piliečiai, kuriantys grožį ne tik sau, bet krašto svečiams.

Siūlome tiesiog pasigrožėti. Išsamiai apie kaimo architektūrą Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos etnografiniuose regionuose rasite čia.

Nemuno deltos regioninis parkas

Šilutės r. sav., Rusnės sen., Skirvytėlės g. 3,  Rusnės miestelio dalis, vad. Skirvytėle, kuri pasižymi urbanistine, architektūrine, istorine, kraštovaizdine verte ir įrašyta į Lietuvos KPD vertybių registro urbanizuotų vietų sąrašą. Sodyba atstatyta naujai, išlaikyti Mažajai Lietuvai būdingi savitumai.  Pagal skirtingos gyvensenos Nemuno deltos regioniniame parke zonavimą sodyba priklausė žvejų kaimui.
Nemuno deltos RP
Skirvytėlės kaimo etnokultūrinis draustinis
Pagal tvarkymo planą:
GEk – kraštovaizdžio išsaugančiojo tvarkymo zona.  

Šilutės r. sav., Rusnės sen., Skirvytėlės g. 9,  Rusnės miestelio dalis, vad. Skirvytėle, kuri pasižymi urbanistine, architektūrine, istorine, kraštovaizdine verte ir įrašyta į Lietuvos KPD vertybių registro urbanizuotų vietų sąrašą. Sodyba minimaliai renovuota, bandant išlaikyti identiškas spalvas, medžiagiškumą, minimalūs pakeitimai atlikti išlaikant Mažajai Lietuvai būdingą savitumą.  Pagal skirtingos gyvensenos Nemuno deltos regioniniame parke zonavimą sodyba priklausė žvejų kaimui.
Nemuno deltos RP
Skirvytėlės kaimo etnokultūrinis draustinis
GEk – kraštovaizdžio išsaugančiojo tvarkymo zona.

Šilutės r. sav., Kintų sen., Upaičio g. 24,  Minijos (Mingės) k., vietovė pasižymi urbanistine, architektūrine, istorine, kraštovaizdine verte ir įrašyta į Lietuvos KPD vertybių registro urbanizuotų vietų sąrašą. Sodyba renovuota naujai, išlaikant Mažajai Lietuvai būdingą savitumą,  pastatų vietos nepakitusios. Pagal skirtingos gyvensenos Nemuno deltos regioniniame parke zonavimą sodyba priklausė žvejų kaimui.
Nemuno deltos RP
Minijos kaimo architektūrinis draustinis
Pagal tvarkymo planą:
GEk – kraštovaizdžio išsaugančiojo tvarkymo zona.

Rambyno regioninis parkas

Pagėgių sav. Vilkyškių sen., Šereitlaukio k. 10
Buvusi Šereitlaukio pradinė mokykla. Pasak savininko atstatyti visi pastatai identiškai.
Rambyno RP
Ekologinės apsaugos prioriteto zonoje
Pagal tvarkymo planą:
GAe – sugriežtinto geoekologinio reguliavimo kraštovaizdžio tvarkymo zonoje.

Pagėgių sav., Lumpėnų sen., Bitėnų k., Nemuno g. 2
Buvusios sodybos vietoje šalia Rambyno kalno atstatyta sodyba. Pastatai nėra identiški, pastatyti nauji, bet išlaikyti Mažajai Lietuvai būdingi savitumai.
Rambyno RP
Rambyno kraštovaizdžio draustinis
Pagal tvarkymo planą:
ŽAs – specializuoto apsauginio ūkininkavimo kraštovaizdžio tvarkymo zona.

Pagėgių sav., Lumpėnų sen., Bitėnų k., Jankaus g. 1
Buvusi Bitėnų mokykla. Prižiūrėtas ir išlaikytas senasis pastatas. Pakeistas stogas ir langai.
Rambyno RP
Rambyno kraštovaizdžio draustinis
Pagal tvarkymo planą:
GAi – sugriežtinto vizualinio reguliavimo kraštovaizdžio tvarkymo zona.

Pajūrio regioninis parkas

Klaipėdos r. sav., Kretingalės sen., Karklės k., Placio g. 46
Atkurta buvusi sodyba (tik gyvenamasis namas).
Pajūrio RP
Karklės etnokultūriniame draustinyje
Pagal tvarkymo planą:
GAi – sugriežtinto vizualinio reguliavimo kraštovaizdžio tvarkymo zonoje. 

Klaipėdos r. sav., Kretingalės sen., Karklės k., Karklininkų g. 11
Karklės kaime įkurta nauja sodyba. Pastatai nauji, bet išlaikyti Mažajai Lietuvai būdingi savitumai.
Pajūrio RP
Karklės gyvenamoje zonoje
Pagal tvarkymo planą:
GAi – sugriežtinto vizualinio reguliavimo kraštovaizdžio tvarkymo zonoje. 

Klaipėdos r. sav., Kretingalės sen., Karklės k., Placio g. 42
Naujai atstatytas gyvenamasis namas buvusio Karklės kaimo pašto pastato vietoje pagal išlikusius pavyzdžius.
Pajūrio RP
Karklės etnokultūrinis draustinis
Pagal tvarkymo planą:
GAi – sugriežtinto vizualinio reguliavimo kraštovaizdžio tvarkymo zona. 

Daugiau fotografijų rasite šio straipsnio apačioje.

Tekstą parengė

Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus architektė Nijolė Piekienė.
Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos Biologinės įvairovės apsaugos skyriaus vyriausiasis ekologas Erlandas Paplauskis.
Literatūros šaltiniai

Čerbulėnas K. Namas („numas“) – pirminis lietuvių gyvenamojo pastato tipas / Iš lietuvių kultūros istorijos 1958 t. 1.
Bertašiūtė R., Andriušytė A. ir kt. Kaimo statyba: Mažoji Lietuva. 2013.
Bertašiūtė R., Andriušytė A. ir kt. Kaimo statyba: Žemaitija. 2013.
Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė.

*Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos administruojamoje teritorijoje Pagramančio regioninis parkas yra priskiriamas Žemaitijos etnografiniam regionui.