Sonata Petraitienė. Kai atsakomybės nėra, streikai neturėtų stebinti

Aktualijos

Kalbant apie švietimo sistemą, dažniausiai susitelkiama į ugdymo procesą, pamirštant, kad mokykla yra ir darbovietė. Kaip ir bet kurioje organizacijoje, čia dirbantys specialistai pagrįstai tikisi aiškaus darbo krūvio, teisingo atlygio ir vadovų, gebančių spręsti kylančias problemas. O tam reikia ne tik tinkamo finansavimo, bet ir aiškios atsakomybės už kasdienio darbo organizavimą. Juk niekas nenori dirbti darbovietėje, kurioje vyrauja neapibrėžtumas ir perteklinė biurokratija.

Pasikartojantys mokytojų streikai pirmiausia yra atsakomybės sistemoje trūkumo pasekmė. Pamirštama, kad mokyklos vadovavimas nėra vien ugdymo proceso administravimas. Tai ir atsakomybė už žmones, jų darbo sąlygas, motyvaciją bei efektyvų turimų išteklių panaudojimą. Tačiau kai atsakomybė išskaidoma tarp daugybės grandžių, tampa lengviau ieškoti kaltų, kodėl problemų išspręsti nepavyksta, nei kurti pokytį.

Ribotas mokyklų savarankiškumas yra kita šiandien vykstančių streikų priežastis. Nors mokyklų vadovai yra atsakingi už savo darbuotojų darbo sąlygas, ne visus sprendimus dėl jų krūvio, atlygio ar papildomų atsakomybių gali priimti savarankiškai. Jie turi veikti pagal sistemos nustatytas taisykles, kartais aklai dėliodami varneles dokumentų eilutėse.

Nepaisant to, mokytojų streiko kontekste viešoji diskusija dažnai pasisuka ta pačia kryptimi: kiek dar pinigų reikėtų skirti švietimui, kokio dydžio atlyginimų augimą žadėti ir iš kur tam rasti papildomų lėšų. Tačiau kur kas rečiau keliamas klausimas, ar sistema efektyviai išnaudoja švietimui jau skiriamus pinigus?

Daugiau pinigų neišspręs netinkamo jų valdymo

Viena didžiausių dabartinės švietimo sistemos ydų yra ne tiek jos finansavimas, kiek aiškumo stokojantis pedagogų darbo užmokesčio apskaičiavimo mechanizmas. Kontaktinės ir nekontaktinės valandos, pasiruošimas pamokoms, papildomi darbai, klasės vadovo veiklos, kvalifikacinės kategorijos – visa tai kuria painią sistemą, kurioje net ir pačiam mokytojui ne visada paprasta suprasti, kaip apskaičiuojamas jo atlyginimas.

Šioje vietoje privataus sektoriaus privalumas tai, kad mokytojų atlygio klausimą sprendžiame ir nustatome savarankiškai, kalbėdamiesi su mokytojais kaip su darbuotojais bet kurioje kitoje įmonėje. Privatus sektorius šiuo atveju turi daugiau galimybių lanksčiai organizuoti mokytojų krūvius, susitarti dėl papildomų atsakomybių ir už jas teisingai atlyginti.

Jeigu mokytojas organizuoja renginį, imasi naujos iniciatyvos ar prisideda prie mokyklos bendruomenės veiklų – tai yra papildomas darbas, už kurį turi būti atlyginama. Tačiau viešajame sektoriuje tokios veiklos neretai tampa iš anksto numatyto mokyklos veiklos plano dalimi, kurią mokytojai turi įgyvendinti greta savo tiesioginių pareigų.

Tokie darbo organizavimo sprendimai atskleidžia kur kas gilesnę problemą – iš mokytojų tikimasi vis daugiau, tačiau ne visada pasirūpinama, kad papildomas darbo krūvis būtų tinkamai įvertintas ir atlygintas. Natūralu, kad ilgainiui toks neatitikimas tarp keliamų reikalavimų ir už juos suteikiamo atlygio kelia nepasitenkinimą bei mažina pasitikėjimą sistema.

Prestižas prasideda ne nuo pažadų

Dar vienas dalykas, apie kurį kalbame pernelyg retai, – kokį mokytojo profesijos įvaizdį formuoja nuolatinės diskusijos apie streikus, nepakankamus atlyginimus ir prastas darbo sąlygas.

Viena vertus, valstybė deklaruoja siekį didinti mokytojo profesijos prestižą, pritraukti jaunų specialistų ir parodyti, kad pedagoginis darbas yra prasmingas, perspektyvus karjeros pasirinkimas. Kita vertus, viešojoje erdvėje nuolat girdime apie nepasitenkinimą, konfliktus ir finansinius sunkumus. Mokytojai turi teisę ginti savo interesus ir reikalauti teisingo atlygio – tikrai taip. Tik kodėl sistema leidžia susiklostyti situacijai, kai streikas tampa pagrindine priemone siekti pokyčių?

Mokytojo profesijos prestižas prasideda nuo kasdienės mokytojo patirties: ar jo darbas vertinamas, ar atlygis aiškus ir teisingas, ar jis turi galimybių tobulėti, ar gali pasitikėti savo darbovietės vadovybe. Jeigu norime, kad jauni žmonės rinktųsi pedagogo profesiją, pirmiausia turime parodyti, kad mokykla gali būti patraukli, profesionaliai valdoma darbovietė.

 

Komentaro autorė – Vilniaus humanistinės mokyklos direktorė Sonata Petraitienė

Parašykite komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

Kitos naujienos