„Komunikacija yra raktas į pritaikytus formatus ir studijų medžiagą. Kiek teko susidurti, VDU visi labai geranoriškai padeda, o jeigu patys negali padėti, suranda būdų arba nukreipia ten, kur pagalbą gausi“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Viešosios komunikacijos studentas Mangirdas Klusaitis.
Apie žurnalisto profesiją regos negalią turintis vaikinas svajoja nuo dešimties metų. Vis dėlto jo kelias į universitetą ir išsvajotas studijas nebuvo visiškai tiesus. Baigdamas mokyklą Mangirdas neišlaikė matematikos valstybinio brandos egzamino, kurio didžioji dalis nebuvo jam tinkamai pritaikyta.
Tačiau svajonės studijuoti jis neatsisakė – metus Viešosios komunikacijos studijų dalykus VDU studijavo laisvojo klausytojo statusu, kartu ruošėsi dar kartą laikyti matematikos egzaminą. Šiemet į VDU įstojęs jau kaip studentas, Mangirdas galėjo įsiskaityti per praėjusius metus baigtus studijų dalykus ir kitą semestrą tęs studijas jau antrame kurse.
Pokalbyje su Mangirdu – apie iššūkius siekiant aukštojo mokslo, studijų prieinamumą VDU, nuo paauglystės lydintį susidomėjimą radiju ir svajonę ateityje dirbti žurnalistu.
Apie žurnalistiką svajojo nuo dešimties
„Labai ilgai norėjau studijuoti žurnalistiką. Nuo dešimties metų žinojau, kad noriu būti žurnalistas, ir šitas noras niekur nedingo iki pat dvyliktos klasės“, – pasakoja Mangirdas.
Tačiau stojant į universitetą kliūtimi tapo matematikos valstybinis brandos egzaminas, privalomas norint stoti į aukštąją mokyklą (išskyrus menų srities studijas). Mangirdas neslepia, kad matematika niekada nebuvo stipriausias jo dalykas, tačiau egzamino metu kilo ir nuo jo žinių nepriklausančių sunkumų. Dalis Brailio raštu pateiktos informacijos brėžiniuose jam buvo sunkiai įskaitoma, nes nebuvo parengta pagal Brailio rašto reikalavimus, o kompiuterinėje egzamino versijoje ekrano skaitytuvas neperskaitė dalies matematinio turinio.
Dėl egzamino pritaikymo Mangirdas kreipėsi į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą. Jos atliktame tyrime vėliau konstatuota, kad ne visi egzamino formatai buvo tinkamai prieinami – tik 30 proc. egzamino buvo pritaikyta Mangirdui – ir šiuo atveju buvo pažeistos lygios galimybės.
Mangirdas pabrėžia, kad egzamino neišlaikymo nesieja vien su jo pritaikymu. „Tikrai pripažįstu, kad matematika man niekada nesisekė, tad ir pačiam galbūt kažkas nepasisekė. Tačiau didelė dalis egzamino medžiagos man buvo neprieinama“, – pasakoja studentas.
Rengiantis egzaminą perlaikyti kitais metais, kai jau buvo kreiptasi į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą ir žiniasklaidą, situacija, anot jo, pasikeitė – atsirado daugiau komunikacijos su Nacionaline švietimo agentūra, jis gavo bandomąją egzamino versiją ir galėjo iš anksto įvertinti jo prieinamumą.
Tuo pat metu Mangirdas jau studijavo VDU. Pasirinkęs laisvojo klausytojo statusą, jis lankė Viešosios komunikacijos paskaitas, atliko atsiskaitymus ir taip, jo paties žodžiais, „metų neprarado“.
Universitete – visai kitokia patirtis
Lygindamas mokyklą ir universitetą, Mangirdas pirmiausia išskiria galimybę kalbėtis ir tartis dėl individualių poreikių. Per metus VDU jis sako nesusidūręs su situacija, kai studijų medžiagos nebūtų pavykę pritaikyti.
„Atėjęs į universitetą supranti, kad turi visas galimybes tartis su dėstytojais, atvirai su jais kalbėtis. Egzamino pritaikymas nereiškia, kad studentas gali atlikti mažiau ar lengvesnes užduotis. Tiesiog reikia pasirūpinti, kad užduočių formatas būtų prieinamas žmogui su individualiais poreikiais“, – pabrėžia studentas.
Net ir studijų dalykai, kurie iš pirmo žvilgsnio galėtų atrodyti itin vizualūs, kliūtimi netapo. Mangirdas jau turėjo Vizualiosios komunikacijos pagrindų studijų dalyką ir džiaugiasi, kad kartu su dėstytojais pavyko rasti būdų, leidusių įsigilinti ir į šio dalyko medžiagą. „Tikrai didžiulis ačiū dėstytojams už tai, kad viskas taip sklandžiai vyksta“, – sako jis.
Rinkdamasis universitetą Mangirdas iš anksto domėjosi ir jo prieinamumu studentams su negalia. Žinojimas, kad VDU atsižvelgiama į individualius studentų poreikius ir galima kreiptis į negalios reikalų koordinatorę, suteikė daugiau pasitikėjimo universitetu.
Studijuodamas Politikos mokslų ir diplomatijos fakultete vaikinas palankiai vertina ir pastato infrastruktūrą – auditorijas, anot jo, prireikus galėtų susirasti savarankiškai, be lydinčio asmens pagalbos. Tiesa, vieną dalyką dar būtų galima patobulinti: pastato, kuriame įsikūręs jo fakultetas, lifte Mangirdas pasigenda garsinių pranešimų, nurodančių aukštą – tuo labiau, kad kituose VDU pastatuose ir jo bendrabutyje esančiuose liftuose ši funkcija yra.
Radijo stotį įkūrė būdamas trylikos
Susidomėjimas komunikacija ir žurnalistika Mangirdą lydi gerokai ilgiau nei studijos universitete. Dar paauglystėje, būdamas trylikos metų, jis pats įkūrė radijo stotį. Iš pradžių tai tebuvo bandymas – nemokamas serveris ir vos kelios eteryje besisukančios dainos.
Vėliau, paskatintas aplinkinių, Mangirdas pradėjo kalbinti pažįstamus, draugus, miesto menininkus, o ilgainiui – vis įvairesnius pašnekovus, tarp jų – ir dainininkę Jessica Shy. Su laiku atsirado daugiau laidų, profesionali aparatūra, interneto svetainė ir savanorių komanda, padėjusi rūpintis radijo stoties veikla bei socialiniais tinklais.
„Buvo daug laidų apie meną, kultūrą, mediciną, keliones. Kai turėjau ir ruoštis matematikos egzaminui, ir studijuoti, radijo veiklą pristabdžiau, bet labai norėčiau ją grąžinti, vėl suburti savanorių komandą ir tęsti. Galbūt tai pavyks padaryti dar šiemet. Radijas yra labai svarbi mano gyvenimo dalis“, – pasakoja Mangirdas.
Jį domina ne tik pokalbiai su žmonėmis, bet ir techninė šio darbo pusė – garso ir laidų montavimas. Mangirdas yra kūręs ir garso dokumentiką, o ateityje dalį dabar tik sau kuriamų darbų tikisi pristatyti ir viešai.
Studijos, anot jo, padeda geriau suprasti teorinių žinių svarbą. Pirmaisiais metais kai kurios dėstytojų aiškinamos teorijos kėlė klausimą, kur jos bus pritaikomos praktiškai, tačiau dabar, studijuodamas tokius dalykus kaip Žurnalistika dezinformacijos amžiuje, studentas į ankstesnes paskaitas žvelgia kitaip. „Atsisuki atgal, pasižiūri į savo rašytus darbus, straipsnius, pranešimus spaudai ir supranti, kad ta teorija iš tiesų yra be galo svarbi. Tikrai nejaučiu, kad kažkas būtų buvę laiko švaistymas, viskas per paskaitas buvo labai naudinga“, – sako jis.
Ragina nebijoti kalbėti apie savo poreikius
Po bakalauro studijų Mangirdas kol kas neskuba planuoti magistrantūros ar doktorantūros – pirmiausia nori išsigryninti profesinį kelią. Tačiau viena kryptis jį traukia jau dabar. „Mano svajonė yra pramogų žurnalistika, darbas naujienų portaluose arba radijuje“, – atskleidžia Viešosios komunikacijos studentas.
Veiklų jo kasdienybėje netrūksta ir už universiteto ribų. Mangirdas savanoriauja „Vaikų linijoje“, kur telefonu teikia emocinę paramą vaikams ir paaugliams, užsiima garso montavimu, dalyvauja įvairiose iniciatyvose ir stovyklose, taip pat kartais groja eufonija – šio instrumento mokėsi muzikos mokykloje, o muziką taip pat įvardija kaip labai jam svarbią gyvenimo dalį.
Paklaustas, iš kur semiasi energijos skirtingoms veikloms, vaikinas atsako paprastai: „Man patinka skleisti gėrį, dalintis juo su kitais ir daryti kažką prasmingo.“
Moksleiviams, kurie dar tik svarsto, kokį kelią pasirinkti, Mangirdas pataria nebijoti ieškoti pagalbos – kalbėtis su karjeros specialistais, psichologais, išklausyti kitų žmonių patarimų, tačiau galutinį sprendimą priimti patiems.
O jaunuolius su negalia, abejojančius, ar studijos universitete jiems bus prieinamos, jis ragina pirmiausia nebijoti kalbėti apie savo poreikius. „Tikrai siūlyčiau bandyti ir nebijoti stoti. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad kalbantis, tariantis su dėstytojais viskas įmanoma, o VDU tikrai rasite pagalbos“, – sako Mangirdas.
Vytauto Didžiojo universiteto informacija ir fotografijos